|
|
|
|
A.
Baranausko klėtelė prieš uždedant gaubtą
|
Klėtelės
gaubto statytojai
|
|
|
|
Statomas A. Baranausko
biustas prie klėtelės. 1985 m. sausio 15 d. A.
Motiejūno nuotrauka
|
J. Biliūno vid. mokyklos
auklėtiniai ir Anykščių medelyno darbuotojai
talkininkauja prie klėtelės. 1962 m.
|
|
|
|
|
A.
Branausko klėtelės ekspozicija prieš klėtelės
rekonstrukciją
|
A.
Baranausko klėtelės gaubtas
|
|
|
|
|
A.
Baranausko klėtelė
|
A.
Baranausko klėtelės ekspozicijos stendai
|
Baranauskų šeimai
klėtelė pirmiausia tarnavo kaip ūkinis pastatėlis,
kuriame buvo laikomi linai, geresni drabužiai, ūkiniai
padargai. Iki dabar klėtelėje išlikę aruodai, į kuriuos
pildavo grūdus, o nesudėtinga ūkio buhalterija buvo
vedama kreida brėžiant brūkšnelius durų staktoje.
A.Baranauskas,
parvažiavęs atostogoms į Anykščius iš Žemaitijos, iš
studijų Varnių kunigų seminarijoje, įsikurdavo
klėtelėje, čia ilsėdavosi, skaitydavo. Tėvas jam iš
aptašytų sienojėlių sukalė lentynas, pastatė stalą ir
suolelį. Šioje klėtelėje 1858-1859 m. vasaromis poetas
parašė savo pagrindinį kūrinį „Anykščių šilelis“.
1904 m. mirus sodybą
valdžiusiam Jonui Baranauskui, poeto broliui, nuo 1908 m.
senosios Baranauskų sodybos šeimininkais tapo Žukauskai.
1921 m. sklypas testamentu atiteko Antano Baranausko
giminaičiui rašytojui Antanui Žukauskui-Vienuoliui, kuris
čia statydinosi savo namus, o klėtelėje ėmėsi kurti
muziejų, rinkti eksponatus. Atsirado pirmieji įrašai
Vienuolio ranka klėtelės-muziejaus inventoriaus knygoje:
„Medinė, virvėmis
išpinta lova, kurioje 1858-1859 metais, vasarodamas
tėviškėje, ilsėjosi poetas. Atgabenta 1839 m. iš
Jurzdiko kartu su klėtele.“
„Apvalus poliruotas
stalas ant vienos kojos, 1902 m. Jono Baranausko (poeto
brolio) parvežtas iš Seinų.“
„Knygoms sudėti
knyginyčia, poeto tėvo sukalta iš paprastų lentelių -
nedažyta ir neobliuota - Baranauskų namų nuosavybė.“
Iki dabar išlikę šie
pirmieji eksponatai, Vienuolio rankomis išdėstyti
klėtelėje. Vienuolis į klėtelę perkėlė ir A.Baranausko
baldus, 1897 m. poeto brolio Jono parsivežtus iš Kauno ir
iki tol stovėjusius Baranauskų stancijoj.
Artėjo 1927-ieji metai.
Tų metų lapkričio 26-ąją - A.Baranausko mirties
25-osios metinės. Vienuolis iš anksto ruošėsi tai datai.
Gegužės 1-ąją jis paėmė postorę nemažo formato
užrašų knygelę ir jos pirmajame puslapyje užrašė: „A.Baranausko
Namelį lankiusių garbės svečių knyga. 1927.V.1,
Anykščiai.“ Šiuos metus reikėtų laikyti A.Baranausko
memorialinio muziejaus - pirmojo Lietuvoje memorialinio
muziejaus - įkūrimo data.
Augant klėtelės kaip
muziejaus populiarumui, žmonės patys pradėjo nešti
Vienuoliui asmeninius poeto daiktus, dokumentus, eksponatus,
susijusius ne tik su A.Baranausko gyvenimu, bet ir su
Anykščių praeitimi, su poeto epocha. Taip klėtelėje
atsirado prieverpstės, piesta. Ir Vienuolis rūpinosi
atkurti buvusį interjerą, panaudodamas vadinamuosius
tipologinius (tos pačios epochos) daiktus: iš T.Tutkienės
nupirko paklodę, lovatiesę ir užvalkalą; tais audiniais
dabar užtiesta A.Baranausko lova. P.Povilonis padovanojo
kardą, kuris, jo teigimu, priklausė Šlavėnų dvaro
savininkui, A.Baranausko draugui Gustavui Brazauskui
(Bžozovskiui), dalyvavusiam 1863 m. sukilime. Kaip
tautodailės pavyzdžius Vienuolis padėjo į klėtelę
Baranausko motinos Rozalijos Baranauskienės kraitinio
važio galą, išdabintą ornamentais, bei seniausią
klėtelės eksponatą - poeto motinos kraičio skrynią -
„kuparą“. Ant jo - smuikelis, gautas iš B.Pavilonio
(vyskupo A.Pavilonio, gero A.Baranausko pažįstamo,
giminaičio). Pasak B.Pavilonio, jį vyskupui A.Paviloniui
palikęs A.Baranauskas.
Yra likę keli daiktai
iš senosios Baranauskų sodybos - karnomis apipinta
puodynė, bezmėnas, medinės žvakidės - Ažupiečių
kaimo skerdžiaus Jurkšto dovana. Ant sienos Vienuolis su
pagarba pakabino Nukryžiuotąjį, kuris lenkmety, 1863 m.,
buvo išimtas iš šventųjų ąžuolų, augusių netoli
Puntuko akmens ir aprašytų „Anykščių šilelyje“.
Smūtkelis buvo saugomas Anykščių senosios bažnyčios
koplyčioje, o ją sugriovus, paimtas į Baranauskų namus.
Dailininkas A.Varnas spėjo, kad smūtkelis gali turėti
apie 300 - 400 metų.
Klėtelėje yra ir
istorinių daiktų. Į lubas atremta kazokų ietis - 1863 m.
sukilimo malšintojų ginklas. Tai poeto brolių Jono ir
Anupro, dalyvavusių 1863 m. sukilime, paskui 12 metų
kalėjusių Sibire, atminimas. Grįžę iš tremties,
broliai prie sodybos pasodino 12 beržų tremties metams
atminti. Dar ir dabar tebežaliuoja 5 beržai.
Sukilimą mena ir
lagaminas, pirktas Peterburge ir matęs beveik visą Europą.
A.Baranauskas su juo išvažiavo ir į studijas Miunchene.
Ten, jau išgirdęs apie Lietuvoje prasidėjusią reakciją
po sukilimo ir parašęs paskutinį eilėraštį „Ko gi
skaudžia man širdelę“, rankraštį, be abejo, bus
įsidėjęs į šį lagaminą.
Iš Seinų laikotarpio
(1897-1902) tėra tik keli stalo įrankiai su vyskupo A.Baranausko
monograma. Mirus A.Baranauskui, į laidotuves Seinuose
važiavo brolis Jonas Baranauskas su dukra Rozalija
Žukauskiene, A.Vienuolio motina. Vyskupo sekretorius
kapelionas J.Laukaitis įdavęs „ant atminties“
parsivežti keletą staltiesių, šaukštelių, šakučių.
Muziejaus eksponatus
Vienuolis labai saugojo, uoliai juos rinko, dažnai
ekskursantams su gailesčiu primindavo, kad karo metais
dingo iš klėtelės daug vertingų eksponatų: J.Biliūno
aprašyta lazda, visos „Anykščių šilelio“ laidos,
knygos su poeto autografais, lietuviškas muštinis, vyskupo
motinos nuometas ir kiti.
Daugiausia rūpesčių
Vienuoliui kėlė klausimas, kaip apsaugoti klėtelę nuo
oro permainų, nuo darganų. Kiekvienų metų darbo plane
Vienuolis rašydavo: „paimti visą klėtelę po stiklu“.
Tik 1957 m. buvo pradėtas statyti apsauginis gaubtas (arch.
J.Kvašys), baigtas 1958 m., jau po A.Vienuolio mirties.
)
)
)
)
)
)
)
)
