Šiandieniniame komunikacijų pasaulyje, virtualioje mūsų
kasdienybėje, kai nebereikia vaikščioti ir susitikti su
žmogumi (visus reikalus susitvarkome visagalio interneto
pagalba), iškyla grėsmė žodžio gyvasčiai. Kalbėti nebereikia,
nebebūtina. Kaip išsaugoti save kalbančią, dialoguojančią
būtybę, norinčią gyventi susikalbančiųjų bendruomenėje? Juk
žodis visuomet kėlė ir augino žmogiškumą, padėjo surasti ir
nenutolti nuo esmės, išlikti, išsilaikyti įvairių kataklizmų
metu. Galiausiai žodis - bendrystės išraiška, žodžio pagalba
atpažindavome vieni kitus, surasdavome gaivias versmes,
dvasines brangenybes, tolimųjų amžių egzistencijos perlus vis
alkstančiai savo dvasiai. Jei jį šiandien prarasim, atstumsim,
ar rasim tada kokią geresnę alternatyvą sugyvenimui,
susikalbėjimui, kultūrinės erdvės pažinimui? Kaip gi tuomet
auginsim save?
Vis
galvoju, kad atsilaikyti ir apsiginti (išlaikyti žemę, žmogų,
širdį) padėjo ne platūs pečiai ir ginklai, bet mokėjimas
susitikti ir tarti žodį, mokėjimas ir noras užkalbinti ir
kalbėtis. Šiandien kaip niekad, vėlei reikia stiprinti žodžio
įsčias, vėlei iš naujo ruošti gyvenimo žodžiui kelią. Jei jo
neturėsim, kur gi keliausim tada? Kur keliausim toliau?
Judam į
priekį, keliaujam, nuolat patiriam kitimą ir kaitą. Gaila, kad
vienus dalykus prarandam, bet kaitoje atsiveria galimybė kurti
ir iš naujo atrasti, iš naujo prisiglausti prie gyvojo žodžio.
Ne stalčiuose, ne rūsiuose, ne saugyklose, bet susitinkant ir
kalbantis atsiveria gaivusis kultūros vanduo. Kad ir kaip
kistų komunikacijų pasaulis, kad ir kaip tas pasaulis grasintų
žodžio išlikimui, vis dėlto, manau, verta likti žodžio tarnu,
žodžio, kuris esmingai jungia žmones. Žodis negali būti
apribotas, nustumtas ar pakeistas, išmainytas vaizdu (ar dar
kuo nors). Neįmanoma išsemti žodžio tikrovės. Todėl ji gyva,
gali pasiekti ir maitinti mūsų dienas. Tiek ir išsaugosim
save, savo savastį, savo kraitį ir paveldą, kiek mokėsim ir
pajėgsim žodžiu įvardinti, iškalbėti ir išlaikyti
Svarbu
mylėti ir skonėtis literatūra, kuri kaip tik ir saugo žodžio
egzistenciją, spalvą, krūvį. Kur kitur, jei ne muziejuose, ir
atsiranda ta laisvoji erdvė susitikti ir būti žodžio
akivaizdoje. Įvardinti savo kelią, patirtis, bandyti augti.
Muziejai tiek ir gyvi, kiek jie per žodį prikelia praeitį,
paveldą, kiek jie per žodį pajėgia kalbėti šiandiene kalba
apie esmę, šimtmečiais neprarandančią vertės. Muziejus, tikiu,
liks žodžio saugotojas. Žodžio namai, kur galima likti tikru,
kur nereikia veidmainiauti ir keisti kaukių, kur tiek daug
nesumeluotos, nedirbtinos erdvės, kurioje susitinkame su
praeitimi, kurioje stipriname dabartį, kurioje audžiame
ateitį. Muziejininkai lyg modernūs šių dienų knygnešiai ir
atvers tą žodžio gyvastį šiandienai jį nešdami ant savo pečių.
Kad būtų galima gyventi ir kvėpuoti. Kas gi žmogus be žodžio
šviesos? Kaipgi išbūsiu su žmonėmis be žodžio kraičių? Kaip
išbūsiu bendruomenėje be gydančio, telkiančio ir
atnaujinančio, akis atveriančio žodžio?
Kun. Justas Jasėnas
