Rašytoja Bronė Buivydaitė su meile aprašo
žmones, kurie moka kokį nors amatą, yra kūrybingi.
„Auksinio batelio“ Petriukas išmoksta siūti batus,
tampa geriausiu ir ištraukia šeimą iš vargo; mama iš
atsiminimų knygų „Pro vaikystės langą“ ir „Vargai
vartus kilnoja“ siūna antklodes, siuvinėja
rankdarbius; tėvelis anykštėnams siūna drabužius;
bobutė pagamintais valgiais maitina ne tik šeimą,
bet vaišina ir nameliuose apsilankančius vargšus.
Visi jie yra savo amato meistrai.
Šiandien, pasikeitus gyvenimo būdui, vaikai
išmoksta dirbti kompiuteriais, daug laiko praleidžia
žiūrėdami televizorių, viską gali nusipirkti
parduotuvėje. Jie nebeturi įgūdžių, patirties ir
aplinkos meistravimui bei kūrybinei veiklai.
Šventės tikslas ir buvo suteikti vaikui
kūrybos, meistravimo galimybę, kad jis pajustų
džiaugsmą kurti, ką nors padaryti savo rankomis bei
tuo pradžiuginti kitą, skatinti mokinius ieškoti
savyje gebėjimų kokiam nors darbui, pagarbą jam.
Šaltinio gatvelėje veikė „dirbtuvėlės“: buvo
drožiama iš medžio, kepami blynai, komponuojamos
puokštės, rišami sodai, tapoma ant akmenėlių,
tapoma, karpoma, kuriami grafikos darbai ir kt.,
kūrybiškai bendradarbiavo vyresnės ir jaunosios
kartos meistrai ir meistreliai. Šventėje šurmuliavo
spalvinga ir gausi moksleivių darbelių mugė,
muziejaus kieme buvo eksponuojami Pravieniškių kaimo
vaikų keramikos darbai bei anykštėnų moksleivių
fotografijos ir atvirukai.
Muziejininkė Alma Ambraškaitė
ŠVENTĖS AKIMIRKOS