Anykščių siaurojo geležinkelio muziejinė ekspozicija

SIAURUKO ISTORIJOS DVELKSMAS. Operatoriaus Aido Bubino (www.operatorius.lt) vaizdo siužete – Anykščių siaurojo geležinkelio stotis, Siauruko muziejus, jame veikiantys eksponatai...

Muziejus veikia Anykščiuose, siaurojo geležinkelio stoties komplekse. Čia restauruoti šimtametės stoties pastatai, bėgiai, vandens bokštas, akmenimis grįsta aikštė, traukos priemonės, 96 m ilgio plieninis kniedytas tiltas per Šventąją, sankasos, vandens pralaidos. Tai yra technikos, architektūros, istorijos paminklas, išsaugojęs praėjusio XX amžiaus dvasią.

Siaurojo geležinkelio kompleksas – unikali daugiasluoksnė kultūros vertybė. Tai suprasdami A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojai jau 1998 m. pradėjo kaupti siaurojo geležinkelio istorijos eksponatus: įrangą, fotografijas, dokumentus. Eksponatus renkame iš visų Lietuvoje buvusių siauruko ruožų.

1999 m., minint siauruko 100-metį, muziejininkai buvusiame prekių sandėlyje įrengė laikiną siaurojo geležinkelio istorijos ekspoziciją. Taip pat muziejus naudojasi dalimi Anykščių geležinkelio stoties pastatų ir kelių.

Anykščių geležinkelio stotyje jau keletą metų stovėjo įvairūs riedmenys. 2000 m., išvežant vagonus į metalo laužą, Anykščių stotyje buvo palikti įvairūs siauruko riedmenų pavyzdžiai: prekinis dengtas vagonas, platforma, cisterna, dengtas vagonas (ledainė). Panevėžio geležinkeliečių veteranų iniciatyva į Anykščių stotį buvo atgabentas šilumvežis. Jie per pastaruosius metus tapo neatsiejama stotyje esančios siauruko ekspozicijos dalimi.

Labai svarbiu geležinkelio stoties akcentu tapo siauruko garvežys Kч 4-107 („Kukuška“), pagamintas 1949 m. „Škodos“ gamykloje. Garvežį muziejui padovanojo verslininkas Jozef Fiedorovicz. 2002 m. kovo 19 d. iš Švenčionėlių į Anykščius vilkiku buvo atgabentas šis bene patraukliausias muziejaus eksponatas.

2001 m. besiplečianti muziejaus ekspozicija buvo įvardinta kaip reikšmingiausias Anykščių kultūros faktas ir apdovanota Anykščių savivaldybės įsteigta Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija.

2002–2003 m. muziejus įgyvendino projektą „Siaurojo geležinkelio muziejaus rekonstrukcija“, finansuojamą programos PHARE 2000 ESS. Išsiplėtė komplekso pristatymo ir pramogų galimybės: konservuoti ir suremontuoti riedmenys, įrengta stoginė jiems apsaugoti, įsigyta drezinų, vagonėlių pramogoms, kitų eksponatų, toliau tvarkoma geležinkelio aplinka.

Rajono savivaldybė suinteresuota plėtoti ekspoziciją siaurojo geležinkelio stotyje. Ateityje muziejus galėtų įrengti ekspozicijas buvusiame vandens bokšte, pagrindiniame stoties pastate, gausinti ekspoziciją buvusiame prekių sandėlyje.

Visa muziejaus veikla nuo pat ruošimosi siauruko 100-mečiui skirta siauruko išsaugojimui ir populiarinimui.

Siaurukas – šio žodžio dabartiniame lietuvių kalbos žodyne nėra.

Taip meiliai vadinamas siaurasis 750 mm pločio vėžės geležinkelis, 1999 m. paminėjęs savo šimtmetį. 1996 m. Lietuvos siaurasis geležinkelis – ilgiausias Europoje – įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Siaurasis geležinkelis Lietuvoje pradėtas tiesti XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Jo paskirtis buvo aptarnauti platųjį geležinkelį – gabenti krovinius, pervežti keleivius. Siaurojo geležinkelio statyba buvo pigesnė, lengvesnės techninės sąlygos.

1895 m. pirmoji 71 km siaurojo geležinkelio atkarpa sujungė Švenčionėlius (Peterburgo–Varšuvos plačiojo geležinkelio stotį) su Postavų miesteliu, o ruožas Švenčionėliai–Panevėžys sujungė kitas plačiojo geležinkelio atšakas.

1916 m. vokiečių kariuomenė nutiesė ruožus Gubernija–Pasvalys ir Joniškėlis–Žeimelis, 1921 m. ruožas pratęstas nuo Gubernijos iki Šiaulių. 1937–1938 m. nutiestas ruožas Panevėžys–Joniškėlis. Atkarpa Pasvalys–Biržai buvo nutiesta pirmojo Lietuvos finansų ministro Martyno Yčo iniciatyva.

Anykščių siauruko pradžia laikomi 1899 m. Tų metų rugsėjo 28 d. pro Anykščius pravažiavo pirmasis traukinys, kurį traukė garu varomas garvežys. 1901 m. pradėta eksploatuoti Anykščių geležinkelio stotis.

Intensyviausiai siaurukas buvo naudojamas Lietuvos Respublikos metais. 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija plėtė nebrangų siauruko tinklą: buvo nupirkta 10 galingų čekiškų garvežių, keliai sutvirtinti stipresniais ir stambesniais bėgiais. Kaune buvo gaminami vagonai ir pabėgiai. Kaip rodo senieji tarpukario Lietuvos žemėlapiai, iki Antrojo pasaulinio karo siauruko ilgis Lietuvoje buvo 450 km.

Siaurojo geležinkelio paskirtis tuomet buvo aptarnauti privažiavimus prie pagrindinių strateginių transporto mazgų, vežti krovinius. Iš Saldutiškio miškų veždavo rąstus į Anykščius, iš čia juos plukdydavo iki Nemuno, o juo – į Klaipėdą. Taip pat buvo išvežama miško medžiaga, kvarcinis smėlis, gyvuliai, linai, runkeliai, maisto produktai.

Keleiviniai siauruko reisai buvo populiari vietos gyventojų susisiekimo priemonė. Traukinys važiuodavo iki 50 km/h greičiu, o automotrisės – 40 km/val. greičiu.

1929–1940 m. traukiniai per Anykščius važiuodavo keletą kartų per dieną.

1935 m. siauruko centru tapo Panevėžys. Iš čia bėgiai vedė į Joniškėlį, Pakruojį, Pasvalį, Biržus, Švenčionėlius.

Pokario metais iš Anykščių stoties siaurukas veždavo vyno fabriko, „Spartako“ veltinių fabriko gaminius, javus į Berlyną, kvarcinį smėlį į Panevėžio gamyklas. Per metus būdavo išvežama apie 200 000 tonų smėlio. Į Anykščius irgi atkeliaudavo įvairiausių krovinių. Stoties darbas buvo intensyviausias nuo 1950 m. iki 1980 m.

Nuo 6-ojo dešimtmečio garvežiai buvo pradėti keisti į šilumvežius. 1957 m. spalio 1 d. anykštėnai bėgo į stotį žiūrėti raudono šilumvežio, niekuo nesiskyrusio nuo vagonų...

1970-1988 m. iš Anykščių geležinkelio stoties buvo išvežama kasmet iki 93 tūkst. tonų ir čia atvežama iki 110 tūkst. tonų įvairių krovinių, per metus išvykdavo apie 17 tūkst. keleivių. Siauruką žmonės mėgo: juo važiuodavo į darbą, vaikai į mokyklą, savaitgaliais pilnas traukinukas būdavo uogautojų ir grybautojų, žiemą – slidininkų. Tačiau kasmet keleivių mažėjo, siaurukas darėsi vis labiau nuostolingas.

1972 m. buvo nutrauktas traukinių eismas siaurojo geležinkelio ruožu Anykščiai–Utena–Švenčionėliai, demontuota kelio atkarpa nuo Utenos iki Rubikių. Krovinių, keleivių vežimui bei turizmo reikmėms naudota 68,4 km. atkarpa Panevėžys–Anykščiai–Rubikiai.

1987 m. buvo kilęs gražus sumanymas atkarpą Anykščiai–Rubikiai paversti vaikų geležinkeliu, kurį aptarnautų moksleiviai. Liepos 11 d. piešiniais išpuoštas traukinys „Nykštukas“ išvyko į pirmąjį reisą. Deja, po kelių reisų traukinukas sustojo.

Nuo 1999 m. rudens siauruku nebevežamas ir kvarcinis smėlis, o 2001 m. kovo 25 d. nutraukti ir reguliarūs keleiviniai reisai. Dabar siauruoju geležinkeliu traukinys išvyksta tik į iš anksto užsakytas keliones.

STOTIS

Anykščių geležinkelio stotis, statyta 1901 m., įsikūrusi Anykščių miesto šiaurinėje dalyje, prie siaurojo geležinkelio ruožo Rubikiai–Anykščiai–Panevėžys. Apsilankymą stotyje galima pavadinti ekskursija į praėjusį šimtmetį... Iki mūsų dienų beveik nepakitęs išliko visas stoties kompleksas: vandens bokštas, vandens kolonėlė, pagrindinis stoties pastatas, pakhauzas (prekių sandėlis), gyvenamieji namai, akmenimis grįsta prekių aikštė, metalinis tiltas per Šventąją, bėgiai, iešmai.

Nepriklausomybės laikais geležinkelio stotis buvo viena svarbiausių miestelio vietų. Pagrindinis susisiekimas iš Anykščių būdavo geležinkeliu. Iš Anykščių siauruku į mokslus traukė ir Jonas Biliūnas, ir Antanas Vienuolis...

Kiekvieną dieną vakarais daugelis miestelio gyventojų pasivaikščiodami eidavo į geležinkelio stotį – ne vien tik palydėti ar sutikti traukinį, bet ir pasižmonėti. Anykštėnai apsirengdavo išeiginiais rūbais, moterys perone pardavinėdavo garuojančius didžkukulius, garvežys ūkdavo ant visų Anykščių, imdavo vandens. Tai būdavo šventė...

Minint 1930-uosius – Vytauto Didžiojo – metus geležinkelio stotyje anykštėnai pasodino 7 metų ąžuolą ir po šaknimis užkasė stiklinį butelį su laišku apie tuometinę Lietuvos padėtį, Anykščių geležinkelio stoties tarnautojų sąrašu bei sodinusiųjų parašais. Tas ąžuolas tebežaliuoja...

Specialistai pripažįsta, kad Anykščių geležinkelio stotis turi neabejotiną istorinę, architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę.

STOTIES PASTATAS

Statytas 1901 m. Autentiški stoties pastato fasadai, stogo pakraščiai, langai, durys puošti drožiniais. Statybos technologija konstrukcija, apdailos detalės tipizuotos ir panašiai naudotos visame Rusijos geležinkelyje.

Pirmajame aukšte didžiausia ir pagrindinė patalpa – stoties laukiamasis, čia išlikęs kasos langelis. Abipus laukiamojo šliejosi kitos patalpos, skirtos tarnautojams, – raštinė, kabinetas, kasa, prekių kasa, budėtojo kambarys, ryšių skyrius, archyvas, sandėlis. Antrajame aukšte buvo įrengtas trijų kambarių butas.

Dabar stoties pastate muziejininkai bando atkurti Lietuvos Respublikos laikų stoties viršininko kabineto aplinką, pradėta rengti ekspozicija laukiamojoje salėje.

VANDENS BOKŠTAS

Anykščių geležinkelio stotyje išliko visa senoji vandentiekio sistema. Vanduo iš Šventosios buvo siurbliu pumpuojamas į vandens bokštą, iš kurio pildydavo Panevėžio link vykstančius garvežius, o Švenčionėlių link vykstančius garvežius pripildydavo iš vandens kolonos. 1957–1962 m. garo lokomotyvus pakeitus dyzeliniais, vandens bokštai nebeteko funkcinės reikšmės.

Lyginant su kitais vandentiekio bokštais, šis bokštas yra nedidelis, lakoniškos, racionalios architektūrinės kompozicijos.

Anykščių geležinkelio stotyje buvo ir veikiantis fontanas.

VANDENS KOLONĖLĖ

Tai ant betoninio pamato įtaisytas metalinis stovas su vamzdžiu vandeniui paduoti. Paskirtis – garvežius aprūpinti vandeniu. Kolonėlė stovi geležinkelio stoties teritorijos viduryje, tarp dviejų išsišakojusių bėgių linijų.

PREKIŲ SANDĖLIS (pakhauzas)

1999 m., minint siauruko šimtmetį, buvusiame prekių sandėlyje pradėta kurti siaurojo geležinkelio istorijos ekspozicija. Kaupiama nebenaudojama siauruko įranga, ikonografija, dokumentai, paveikslai, riedmenys.

TILTAS

Plieninis kniedytų sijų tiltas pastatytas 1936 m. Iki jo šioje vietoje stovėjo senas medinis. Nuo tilto atsiveria Anykštos pakrantės bei vaizdinga Šventosios upė.

Tiltas yra 96 m ilgio, 4,5 m pločio, 12 m aukščio. Ant bėgių datos – 1900 ir 1905. Kaip skelbiama tiltų ir viadukų žinyne „Lietuvos geležinkeliai“ (1992, P. 11), dalis tilto buvo sumontuota nuo Merkio upės atkelto tilto santvaromis. Kadangi Merkio upe ėjo demarkacinė Lietuvos-Lenkijos linija, viena dalis tilto atiteko Lenkijai, kita – Lietuvai.

Tiltas per Antrąjį pasaulinį karą buvo susprogdintas, atstatytas pokariu.

BĖGIAI

Pagaminti XIX a. pab. – XX a. pr. Rusijos, Vokietijos, Danijos gamyklose. Yra bėgių, datuojamų 1903, 1914, 1945 m. Galima rasti bėgių, senesnių ir už patį geležinkelį. Seniausias rastas užrašas – 1878 m. Dalis Anykščių stoties bėgių buvo pakeista pokariu.

IEŠMAI

Stotyje išlikusi senoji eismo valdymo sistema: iešmai, strėlės, prievažos. Kai kurie iešmai datuojami 1914–1915 m.

Adresas: Vilties g. 2, Anykščiai (geležinkelio stotis)

569971, 6155872 (LKS), 55.532792, 25.108369 (WGS), 55° 31' 58.05", 25° 6' 30.13" (WGS)

Tel. (8 381) 5 80 15

El. paštas info@baranauskas.lt

DARBO LAIKAS:

gegužės–spalio mėnesiais: nuo pirmadienio iki sekmadienio nuo 10 iki 17 val.; lapkričio–balandžio mėnesiais: darbo laiką iš anksto derinti tel. (8 381) 5 80 15, mob. 8 612 81 067 arba kreiptis į A. Vienuolio-Žukausko memorialinio namo-muziejaus darbuotojus.

BILIETŲ KAINOS:

muziejaus lankymas: 4 Lt (moksleiviams, studentams ir pensininkams − 3,5 Lt); specialioji bilieto kaina, taikoma juridinio asmens, su kuriuo muziejus yra sudaręs bendradarbiavimo sutartį, klientams, − 3,5 Lt (moksleiviams, studentams ir pensininkams − 3 Lt).

Informacija apie VšĮ "Aukštaitijos siaurasis geležinkelis" teikiamas paslaugas ir pramogas:
http://www.siaurukas.eu/