BUVUSIO ANYKŠČIŲ GELEŽINKELIO STOTIES VIRŠININKO

JONO BELIAUSKO (1923-2003) PRISIMINIMAI

 

Buvau mašinisto padėjėjas, budėtojas. Anykščių geležinkelio stoties viršininkas - nuo 1949 iki 1999 m. Mano ir tėvelis buvo geležinkelietis - mašinisto padėjėjas, važinėjo dar tokiais senoviniais garvežiais, be tenderio. Vietoj jo vandeniui būdavo paprasčiausia „bačka“. Tai privažiuoja kokį nors griovį, balą kokią, išsitraukia tokią ilgą žarną ir pumpuoja vandenį į tą „bačką“. O priekyje prie mašinisto kabinos buvo tokios talpos, kur malkas kraudavo. Kai malkos pasibaigia, sustoja, medį nuleidžia, supjausto, pasikrauna ir važiuoja vėl. Tokia tada technika buvo.

Anksčiau stotys buvo skirstomos į klases: I - aukščiausia, tai Vilniaus ir kitos tokios. Paskui II, III, IV, V klasė. Anykščių stotis buvo IV klasės.

Stoties viršininkas turėjo VIII kategoriją, budėtojas VII, VI. Anykščių stoties viršininko kategorija buvo VII, o Utenos - VIII, nes aukštesnės klasės stotis buvo. Aukščiausia kategorija buvo transporto ministro.

Geležinkeliečiai dėvėjo juodas uniformas. Vagonu atvažiuodavo siuvėjas, išmatuodavo kiekvieną ir grįždavo į Kauną siūti. Kaune siūdavo uniformas visos Lietuvos geležinkeliečiams. Su uniforma atrodydavai pasitempęs, drausmingesnis.

Prie Smetonos traukinių judėjimas buvo nemažas, važinėdavo daugybė žmonių. Daugiausia iš Panevėžio į Anykščius, Uteną. Trys vagonai būdavo keleiviniai, bet pusė vieno vagono būdavo atskirta - su minkštomis sėdynėmis. Čia jau antra klasė, kas norėdavo važiuoti minkštai, už bilietą mokėdavo brangiau. Keleivinis Utenoje stovėdavo kokias 8 valandas, ryte atvažiuodavo, vakare išvažiuodavo.

Vagonai tada mažesni ir trumpesni buvo. Vagone apie 30 vietų. Ir garvežiukai maži, juos vadindavo pagal numerius - atsimenu, buvo 315, 316, 317. Jų sąstatėliai trumpi būdavo, „prekinukai“. Važiuodavo apie 25 km/val greičiu. Paskui važinėjo vokiški garvežiai - „gaerkos“ (nuo santrumpos GR), keleiviniai. Jie didesni už tuos mažiukus ir greitesni - jau 30 km/val. Tokie buvo trys. Atsimenu jų numerius - 101, 102, 103. Apie 1936 m. atsirado „čekai“ (čekų gamybos garvežiai), turėjo jų penkis. Veždavo labai ilgus sąstatus. Tai patys didžiausi garvežiai. Bet ir bėdos buvo su jais - kartais bėgius išversdavo.

Greičiausios buvo „matricos“ (automotrisės), jos važiuodavo 40 km/val., buvo šiek tiek didesnės už vagoną, tilpdavo 20-30 keleivių.

Kai sovietai mums atidavė Vilnių, buvo atsiradę lenkiški garvežiukai - „varšaviankos“, mažesni už „čekus“ ir „gaerkas“, bet automatizuoti.

Man teko važinėt 316, 317, „varšavianka“ ir „čeku“ į Saldutiškį, Uteną, Panevėžį. Kūrendavo anglimi arba malkomis. Nuvažiuoja garvežys į sandėlį, ten darbininkas pakrauna malkas - meta man malką, o aš pagaunu ir kraunu į tenderį. Tilpdavo apie 2 kubus malkų. Malkos būdavo įvairios: ir beržinės, ir uosinės, ir eglinės. Dar, tiesa, dėdavom ir anglies, nes malkos greit supleška, ir viskas, o anglis dega ilgai.

Traukinio komandą sudarė 5 žmonės: mašinistas, padėjėjas, vyriausias konduktorius, konduktorius ir tepėjas. Aš, padėjėjas, kūrendavau krosnį, visas judančias dalis valydavau, kabinoj tvarką palaikydavau, taip pat ir kelią stebėdavau.

Norėdamas būti mašinistas, padėjėjas turėjo pravažiuot 45 000 km, tada laikyt egzaminus. Kai važiavau pirmą kartą, man buvo apie 17 metų. Iš Saldutiškio į Anykščius vežėm rąstus. Žinai, buvo baisu, garvežiukas nedidelis, net mėtosi, toks kreivas kelias per Kasagorus, tokie kalnai ir pakalnės, tikra Šveicarija... Meta vienon pusėn, kiton... Pakalnėje Anykšta... Net pagalvojau, kad jei pirmas ratas nusimautų, tai mūsų ir gabaliukų nesurinktų... Man buvo labai šiurpu... O kai įpratau, tai dėmesio nebekreipiau... Be to, niekada ten nieko nebuvo atsitikę...

Tiesa, vienais metais, gal kokiais 1947-aisiais, buvo didelė liūtis, dalis kalno nušliaužė, užpylė kelią. Ten pastatė postą. Tai kai važiuodavo keleiviniai, prie to posto žmonės išlipdavo, perlipdavo per nuošliaužą, sėsdavo į kitą traukinį ir važiuodavo toliau. Paskui toje vietoje padarė pralaidą.

Aš važinėjau krovininiu. Daugiausia gabendavo miško medžiagą, paskui iš Utenos veždavo gyvulius, sviestą, tai taip ir vadindavo - gyvulinis, sviestinis traukinys. Sviestinis tai vien iš ledainių, 4 ar 5 ledainės. Kiekvienoj stoty surinkdavo sviestą, suvežtą iš visų apylinkių, ir veždavo į Panevėžį. Tas traukinys važinėdavo tik antradieniais. Kadangi stotyse prekiaudavo kiaušiniais, tai ir juos supirkdavo.

Būdavo visokių nuotykių. Va, pacanai ištepa bėgius lašiniais ties įkalne ir toliau paėję žiūri ir juokiasi, kai garvežiukas tik klepu, klepu, klepu ir pradeda važiuot atgal. Tada puolam barstyt smėlį... Prasikapstom kaži kiek laiko, grįžtam atgal 10-15 metrų, sustabdom, padidinam garą ir vėl bandom važiuot.

Arba, pasakysiu rimtą tiesą, kiek rūpesčio būdavo dėl sraigių - kai ūkanota diena, drėgna, jos ant bėgių lipa. Ir va, papuola po ratais. Ratai ir apsisnargliuoja. Ir viskas. Einam abu su mašinistu ir ant bėgių pilam žvyrą iš pakelės, kol vėl pajudam iš vietos.

Kai po karo atvažiavau į Anykščius, tiltas buvo sugriautas, sugriauti ir sandėliai, sudeginti, subombarduoti. Stotyje dirbo viršininkas ir trys budėtojai. Aš buvau vienas iš jų. Reikėjo tvarkyti eismą, priimt traukinius, palaikyt ryšį su kitomis stotimis.

1941 m. vežė tremtinius į Sibirą, bet tada aš nebuvau dar. Atsimenu tik 1948 m., pats tada budėjau. Panevėžy buvo surinktas 21 vagonas. Atvažiavo naktį tušti vagonai. Mes supratom, kam čia, sakom, jau viskas... Tuoj prigužėjo kariuomenės su durtuvais, niekur neleidžia, sustojo visi ant rampos. Budėtojo, ir to neprileido prie vagonų. Apie pusę devynių ryto sunkvežimiais ėmė vežti žmones. Atidaro duris, juos susodina, sumeta jų ryšuliukus... Žmonės verkia... Oi buvo liūdna... Daugiau iš mūsų nevežė.

Stotyje kartais stovėdavo iki 120 vagonų. Į vienus kraudavo gyvulius, į kitus vyną, kvarco smėlį, grūdus, linus ir t.t. Eismas buvo intensyviausias maždaug nuo 1972 iki 1990 metų, tik keleivių mažėjo. Iki kokių 1957-1960 metų keleivių važiuodavo labai daug. Iš Anykščių mes parduodavome net po 300 bilietų per dieną. O važiuodavo kartais net ant stogų, ant buferių, ypač jaunimas į kariuomenę, o moterys jų lankyt į Pabradę. Ir, įsivaizduokit, moterys su vaikais ant stogų, o tu pabandyk jas nukelt! Akis išdraskys!

Siauruku tada būdavo vienintelis susisiekimas su Vilniumi: važiuoji į Švenčionėlius traukiniu, ten lauki 4-5 valandas, tada Daugpilio traukiniu į Vilnių.

Anykščiuose buvo galima nusipirkti bilietus į visą Tarybų Sąjungą: Vladivostoką, Murmanską, Odesą, Maskvą, kur tik nori. Nesvarbu, kad važiuoti reikia su persėdimais. Kas turėjo išankstinį bilietą, jam pirmenybė būdavo visose kasose, iš naujo kasoje be eilės komposteruodavo bilietą ir sėsdavo į traukinį.

Stotis būdavo atvira ištisą parą ir beveik visą laiką joje sukinėdavosi žmonės.

 

Prisiminimus užrašė Raimondas Guobis