RAŠYTOJO ŽODIS RAŠYTOJUI:
Susitikimas su poetu Algimantu Baltakiu

 

Paskutinę vasario dieną A. Vienuolio namuose-muziejuje vyko susitikimas su poetu Algimantu Baltakiu ir literatūros kritiku Valentinu Sventicku. Šis literatūros vakaras – tai vienas iš ciklo „Rašytojo žodis rašytojui“ renginių, skirtų A.Vienuolio 125-osioms gimimo metinėms.

 

Susitikimą su anykštėnais pradėjo muziejaus darbuotojas rašytojas Rimantas Vanagas, A. Baltakio kartą apibūdinęs kaip žmones, kurie „buvo garbingi ir yra garbingi“. Literatūros kritikas V. Sventickas A. Baltakį įvardino kaip poetą, profesionalų literatūros kritiką, literatūros gyvenimui svarbų ilgametį redaktorių (iš pradžių „Pergalės“, paskui „Metų“), vertėją, analizavo, kodėl ne vienas poeto eilėraštis virtęs daina: „Dainos prigimčiai svarbus poeto gebėjimas apie paprastus dalykus kalbėti paprastai ir taupiai, pasakyt paprastai ir trumpai, įsirėžti į atmintį įsimintinu posakiu, laikytis klasikinės eilėdaros, nes sudėtingas poetines struktūras nelengvai pasiseka perkelti į muziką.“

Poetas A. Baltakis, gyvai ir šiltai bendravęs su žiūrovais, kalbėjo apie savo kūrybos tematiką, skaitė eilėraščius. Kadangi susitikimas pirmiausia buvo skirtas artėjančiam A.Vienuolio jubiliejui, pateikiame keletą poeto A. Baltakio prisiminimų apie rašytoją fragmentų:

„Nuo pat pradžios mokyklos buvom pažįstami su Vienuoliu, nes iš to paties krašto. Net nuotrauką turiu prie Puntuko su tėveliu ir Vienuoliu. Bet jo arčiau nepažinojau, nors esu ragavęs garsiųjų „Trejų devynerių“.

Pora susitikimų fragmentų. Maskvoje 1954 m. vyko lietuvių literatūros ir meno dekada. Buvo svarstomas ir Vienuolio „Puodžiūnkiemis“. Marcinkevičius, Širvys ir aš buvom kaip jaunimo atstovai. Vadovavo svarstymui rašytojas K. Fedinas, ir jis iš karto pastebėjo, kad tas romanas – kaip neteisingai pakrautas laivas: vienur svari medžiaga – ten, kur kaimas, o kur miestas – kaip tai „pakrypę“. Tada Vienuolis ir sako: „mane taip privertė“... Romaną sugadino taisydamas politinis prievaizdas I. Gurvičius...

Pats liūdniausias prisiminimas – kai jis 1957 m. rugpjūtį mirė, Rašytojų sąjungos „brigada“ buvom komandiruoti, kad surašytume rankraštinį palikimą, suregistruotume. Į komisiją įėjo tuometinis Rašytojų sąjungos sekretorius M. Sluckis, leidyklos „Vaga“ redaktorius J. Tornau, M. Grigaitytė iš Literatūros instituto rankraštyno ir jūsų gerbiamas tarnas. Teko matyt žiaurius dalykus: vietinės moterėlės pašarvojo kaip dera katalikui. Vietinė valdžia žino, kad atvažiuoja iš Vilniaus, visi sunerimę. Atvažiavo R.Jakimavičius, senas Vilniaus dailininkas, daryti pomirtinės kaukės, buvo tokia mada. Tai kol darė kaukę, nuėmė visus rožančius, viską. Buvo baisiai nemalonu, tas sušoktas politinis kadrilis... Bet gi suspėjo nufotografuoti pašarvotą krikščioniškai, tokios nuotraukos pateko į Ameriką...“
 

Nuotrauka iš muziejaus fondų