Rašytoja Bronė Buivydaitė ir Anykščiai

Rašytojos Bronės Buivydaitės bičiulė mokytoja eruditė Ona Šakėnienė B. Buivydaitę išskyrė kaip kūrėją, „sugebėjusią daug kur būti pirmąja: pirmoji poetė moteris, išleidusi eilėraščių rinkinį („Vasaros šnekos“, 1921 m.); pirmoji romano apie mokytojus ir mokinius autorė („Atversti lapai“, 1934 m.); pirmoji Lietuvos vaikų teatro Panevėžio skyriaus kūrėja, pirmoji režisierė jame ir statomųjų kūrinėlių autorė; pirmoji moterų almanacho „Aukštyn“ redaktorė“.

Likimas išsaugojo nemažai rašytojos B. Buivydaitės atminimo ženklų. Pačiame Svėdasų miestelio centre, Bronės Buivydaitės aikštėje, tebestovi gražus senovinis medinis namas, pažymėtas atminimo lentele, menančia, kad čia rašytoja B. Buivydaitė gimė. Rašytojos tėvas Steponas Buivydas buvo kilęs iš valstiečių, bet „ūkininkauti nenorėjo ir visą pusvalakį atidavė seseriai. Pats, gavęs dalį pinigais, išvažiavo Liepojon mokytis siūti. Grįžęs nusipirko Svėdasuose netoli Alaušo ežero namus“ (B. Buivydaitė).

Svėdasų gyvenimo laikotarpis minimas tik 50 puslapių B. Buivydaitės atsiminimų knygos „Pro vaikystės langą“. Čia aprašomas namų pardavimas Svėdasuose, gabenimasis arkliais į Anykščius – „ratai trinksi, vištos karksi, ir tėvelis juokiasi, kad su muzika įvažiuoja į Anykščius“. Svėdasų namus nupirkęs miestelio turčius mėsininkas Šakalys, kuris daugiau pirkęs „gerą, turgauną vietą“, nes namai buvo jau seni.

Savo charakteriu, savo būdu rašytoja buvo svėdasiškė – „tikras moteriškas Vaižgantas“ – kaip taikliai ją apibūdino draugė, mokytoja ir rašytoja Aleksandra Šilgalytė. B. Buivydaitė buvusi „neaukšto ūgio, jauno veido, gyvų tamsių akių, nuoširdaus skambančio juoko, visada natūrali, paprasta, švelnaus įtikinančio balso tembro“. „Šalta gražuolė“ – apie save sakiusi rašytoja, nes jaunystėje daugeliui vyrų širdin buvo „strėlę paleidusi“. Rašytojas Antanas Vienuolis, gyvanašlis, taip pat nesėkmingai piršęsis keliolika metų jaunesnei poetei B. Buivydaitei-Tyrų Dukteriai.

Apie 1901 m. Buivydų šeima atsikėlė gyventi į Anykščių miestelį, „kur tėvelis nusigriovė rūmus, senus, medinius, šiaudiniu apkerpėjusiu stogu namus“. Šis namas, dabartinis muziejus, statytas dar XIX a., jo piešinys kabo B. Buivydaitės muziejuje. Knygoje „Pro vaikystės langą“ aprašomi iš Svėdasų atvažiavusios šeimos pirmieji žingsniai jame: „Bobutė, laikydama vienoje rankoje kryželį, kitoj duonos puskepalį, žengia per slenkstį, pasverdėja ir vos nesugriūva – po slenksčiu duobė. Visa priemenės asla duobėta, kaip kiaulių išknista.

– Matot, kiek pakajų… – sako tėvas.

– Pakajai kaip žiurkių olos, – atsiliepia bobutė.

– Gal motulė mislijai, kad bus kaip Marikonių palocius, – įsiterpia mama“.

Tėvelis čia su dukrytėmis pasodino sodą: „Tėvelis atnešė tris obelaites... Kai sodino mano obelaitę, aš palaikiau. Aliutė irgi palaikė savo obelaitę, ė Steputė kartu su mama laikė“. Bronytė buvo tėvelio mylimiausioji: „Niekados tėvelis nemušė... O glostė dažnai“. Kai jis dirbo Afrikoje, Bronytė melsdavosi: „Dievuli, duok sveikatos tėveliui ir... kad greitai gautų darbo...“

Tėvelis Steponas Anykščiuose siūdavo drabužius anykštėnams, motina Karolina – puošnias „kaldras“. „Viena mergina neša siūti, o bent dešimt lydi ją. Bernai juokiasi, kad mergos ne tiek neša siūti, kiek eina gražaus meistro pasižiūrėti“. Vėliau tėvelis šiuose namuose atidarė krautuvėlę. Prekiavo metus laiko, o paskui išvažiavo į Afriką uždirbti pinigų: „Aš noriu pamokyti vaikus“. Namuose liko žmona su dukromis ir bobutė.

Tėvelis, užsidirbęs pinigų, ruošėsi grįžti į Lietuvą. Jis paragino šeimą parduoti šiuos namelius – kai grįšiąs, pirksiąs namus didesniame mieste. Namai buvo parduoti, moterys nuomojosi butą ir laukė grįžtančio. Deja, Steponas Buivydas Afrikoje netikėtai mirė.

Tarpukario metais B. Buivydaitė vaikystės namą Anykščiuose vėl atpirkusi. Čia gyvenusi motina, o B. Buivydaitė visą tarpukarį mokytojavo įvairiuose Lietuvos miestuose: Skuode, Veiveriuose, Panevėžyje, Tauragėje, Marijampolėje, Alytuje – ten, kur keldavo vyrą istoriką Juozą Mičiulį tarnybos reikalais.

1926 m. namas pakeitė savo išvaizdą: rašytoja prisistatė antrą aukštą su dideliu balkonu, balkoną ir pirmo aukšto gonkelius puošė drožinėta meniška balta ažūrinė tvorelė. Apie tai liudija išlikusios nuotraukos. Naujai pastatytame antrame aukšte įsikūrusi rašytoja ilsėdavosi per atostogas, tėviškėje viešėdavo sesers Stefanijos ir Stasio Kviecinskų šeima, atostogaudavo rašytojos draugės. B. Buivydaitės kaimynė mokytoja Domicelė Kunčinienė prisiminė, kad šį namelį vadindavę pasakų nameliu – toks jis buvęs dailus ir meniškas.

Rašytoja Kotryna Laukaitienė 1937 m. spaudoje poetiškai pristatė rašytojos B. Buivydaitės namus: „Susirandu rašytoją p. Buivydaitę-Mičiulienę. Jos jaukus dailus namas gausių medžių prieglobsty stovi papėdėj didžiulės dvibokštės raudonos Anykščių bažnyčios...

Viduje, nespėjus dar nė apsidairyti, iš visų kampų apipuola jaukumas, švara ir ramybė. Lipant miniatiūriškais baltais vidaus laiptais į antrą aukštą, prisimena visa, kas skaityta apie Japonijos  švelniąją miniatiūrą.

Rašytoja užleidžia man savo darbo kambarį. Tai jauki, saugi, atrodo, tik svajonėse tegalima, rašytojos gūžtelė...

Vėliau, apžiūrinėjant visko gero ir gražaus pilną rašytojos sodelį, kurio vienas kraštas aprėžtas... cementiniais upelio krantais ir miniatiūriškais į jį laiptais, už kurio gluosniai ir visa kita gausi lapija, nejuokais norisi užtraukti: „Tylus, ramus kampeli...“

Per karą tie išpuoselėti, gražieji rašytojos namai labai nukentėjo – šalia namų tekančiame Šaltupio upelyje sprogęs sviedinys nugriovė namelio pusę iš kiemo pusės su antruoju aukštu. B. Buivydaitė seseriai Stefanijai į Kanadą rašė: „Gaila man namukų, kuriuos bomba sudaužė, bet stebuklingu būdu išliko mamytė, nes liko tik tas jos kambarys, kuriame tuo laiku ji miegojo“.

1948 m. rudenį B. Buivydaitė slapta sugrįžo gyventi į Anykščius, į vaikystės namus, po vyro įkalinimo sovietiniame lageryje bijodama represijų, palikusi mylimą mokytojos darbą Alytaus gimnazijoje.

Anykščiuose rašytoja sunkiai vertėsi materialiai, gyveno iš daržo, slaugė sergančią mamą. Skolinosi pinigų iš rašytojo A. Vienuolio namui remontuoti... Suremontuotas namelis tapo kuklesnis – neliko antrojo aukšto, gražiojo balkono, meniškos tvorelių ornamentikos.

Čia gyvendama B. Buivydaitė iš naujo pristatė apysakas jaunimui „Auksinis batelis“ ir „Trys bičiuliai“. Iš honorarų ji grąžino skolą A. Vienuoliui. Šiuose namuose pradėti rašyti ir parašyti vaikystės atsiminimai – dvi knygos: „Pro vaikystės langą“ (1969 m.) ir „Vargai vartus kilnoja“ (1982 m.).

B. Buivydaitė vaizdingai įamžinusi Anykščius, anykštėnus, savo šeimos žmones. Ilgai rašė, rengė, širdimi išgyveno, naktimis nemiegojo. Abejojo, ar spausdins, bet pasitikėjo tokiais patarėjais kaip rašytoja ir redaktorė Aldona Liobytė. Ačiū Dievui, šalia turėjo kultūringą, šviesią pagalbininkę sekretorę Rožę Klimašauskaitę,  pagarbiai žiūrėjusią į rašytojos senatvę, į negalią, į charakterio sunkumus. Mokytoja Ona Šakėnienė taip pat buvo kūrybinio darbo skatintoja. Ligoje padėjo anksčiau pas rašytoją gyvenusi medicinos sesutė Liucija Vanagienė, buitį tvarkė ir rašytoją ligoje pasiaukojančiai prižiūrėjo šeimininkė Anelė Tylaitė.

Sekretorė drąsino, skatino dar imtis trečios knygos. Bet tam darbui jau nebeužteko kūno ir dvasios pastangų. Nebepakilusi iš patalo po kojos lūžio, B. Buivydaitė mirė 1984 m. sausio 29 d., sulaukusi 88-erių, buvo pašarvota tautiniais drabužiais, palaidota senosiose Anykščių kapinėse prie mamos, bobutės, sesers. Anykščių šilelio prieglobstyje Buivydų šeimos kapą globoja besimeldžiantis Angelas, pastatytas po sesers Aliutės mirties 1928 m. Rašytojos kapą ženklina granitinis paminklas su B. Buivydaitės bareljefu, sukurtu dailininko M. K. Čiurlionio giminaitės ir su meniška kalto metalo saulute, atsiradusia Anykščių muziejininkų iniciatyva.

Ant paminklo iškalti B. Buivydaitės žodžiai: „Išėjau į šviesą, kad praregėčiau tiesą“. Rašytojos ir daugelio jos herojų –  atsiminimų knygų guviosios Genutės, „Auksinio batelio“ Petriuko, „Trijų bičiulių“ Geduko – gyvenimo svajonė – eiti iš vargo į šviesą, mokytis, įsigyti amatą.

Rūpinantis Anykščių šviesuoliams, ypač R. Klimašauskaitei, O. Šakėnienei, valdžia namelį atpirkusi iš rašytojos šeimininkės. Čia 1990 m. atidarytas rašytojos Bronės Buivydaitės memorialinis muziejus. Tai primena tautodailininko Jono Tvardausko sukurta atminimo lenta.

2007 m. rašytojos muziejaus sode pradėtas kurti skulptūrų ir gėlių sodas, pastatytos iš Svėdasų kilusio skulptoriaus Osvaldo Neniškio, skulptorių Gintaro Gailiaus, Mindaugo Šimkevičiaus akmeninės skulptūros, keramikės Rūtos Indrašiūtės rašytojos kūrinių personažai. Iš gimtųjų rašytojos Svėdasų, iš nykstančio dvaro atvežta senovinių narcizų, lelijų, pinavijų, pasodintas diemedis iš rašytojos bičiulės A. Šilgalytės namų Panevėžyje. B. Buivydaitės namų-muziejaus visi kampeliai primena rašytojos gyvenimą ir kūrinius.

Restauravus rašytojos muziejų, atkūrus jo ikikarinį vaizdą, pagerėtų sąlygos bendruomenei ir svečiams pristatyti edukacines veiklas, vasaros mėnesiais rengti įvairias kūrybines stovyklas.

Alma Ambraškaitė