Laiku ateiti į stotį ir nusipirkti bilietą. Kad dar nors valandėlę galėtum pasižvalgyti po laukiamąją salę – patyrinėti bent jau žvilgsniu šimtmečio senumo grindų plyteles. Su mintimi, kad nors ir nejaučiu, bet jas savo batų padais truputį trinu, su mintimi, kad nuo šiol esu stoties plytelių trynėjų klubo narys...

Stoties rūmai Anykščiuose reguliariųjų reisų į Rubikius dienomis atsiveria apie devintą valandą. Apie dešimtą kasoje jau dega šviesa, ten sėdi balto veido apkūnoka moteriškė ir lūkuriuoja, kad kas nors prieitų ir nupirktų bilietą. Pro langelį ją nesunku pastebėti. Jaukumėlis, pro duris trumpam ten užeina mašinistas, po to užbėga palydovė – kaip senais gerais laikais.

Jei norėsite pirkti dešimtį ar daugiau bilietų kelionei, informaciniuose lankstinukuose, interneto puslapyje prašoma bilietus „rezervuoti“ – ne tik pranešti, kiek jų reikia, bet ir nustatyta tvarka iš anksto už juos sumokėti pervedimu...

Tiesa, dabar bilietai sumenkę – ir plonesni, ir mažesni, gal net tris kartus, nei ankstesniais laikais buvę. Tuomet tai puošnumas ir prabanga atsispindėjo. Siauruko bilietai labai greit tapo kolekcionierių geidžiama preke, jų buvo galima įsigyti Vilniuje, Tauro kalno sendaikčių suneštuvėse.

Jei pabandytum surinkti visą Siauruko bilietų kolekciją, ją sudarytų beveik dešimt skirtingais piešinėliais papuoštų ir už skirtingas kainas pardavinėtų.