Jau daugiau nei dvejus metus galingus greitųjų traukinių lokomotyvus vairuoja pirmoji Lietuvoje moteris traukinio mašinistė Agnė Krikštaponytė. Pirmoji sako, kad šis darbas jai labai patinka, pažymėjimas galioja visose Europos Sąjungos šalyse, o jos didžioji svajonė – traukiniais išvažinėti visą Europą.

Agnė kilusi iš Kauno, vidurinį mokslą baigė su pagyrimu, su prierašu „labai gerai“, po to studijavo Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, tapo geležinkelių eksploatacijos specialiste. Pasinaudojusi studijų mainų programa, metus žinias gilino Bulgarijoje. Po to nusprendė tapti traukinio mašiniste ir vėl mokėsi.

Daug kartų važinėdama traukiniais iš Kauno į Vilnių ir atgal, retkarčiais pagalvodavo, kad visai neblogai būtų sėdėti ne keleivio, bet mašinisto vietoje. Taip ir atsitiko. Juk „dabar tokie laikai, kai moterys gali sėkmingai būti pilotėmis, kosmonautėmis, tai kodėl negali būti mašinistės?“

Tuo metu, matyt, dar nieko nebuvo girdėjusi apie vieną pirmųjų pasaulyje traukinio mašinisčių moterų – britę Karen Harrison. Ši narsuolė sėkmingai darbavosi 1978–2003 m., tačiau tam, kad galėtų mokytis ir tapti mašiniste, jai teko apsimesti vyru.

Lietuvaitė sako, kad šiuolaikinio lokomotyvo valdymas labai panašus į lengvojo automobilio – tereikia geros reakcijos ir įgūdžių. Agnės vairuojamų traukinių maršrutai driekiasi iš Vilniaus į visas pasaulio puses, pačiu sudėtingiausi ji nurodo kelionę Šeštokų link. Tenai šalia geležinkelio tiesiama naujoji, europinės, 1437 mm pločio, vėžės „Rail Baltica“ linija, visai šalia trasos nuolat dirba daug žmonių, tad reikia ypatingo atidumo ir atsargumo. Labai laukia, kada tos statybos darbai įpusės, ir ji traukiniu galės pralėkti bent jau nuo Berlyno iki Talino. Iš tiesų, tai didžioji merginos svajonė – išvažinėti traukiniu visą Europą.

Pasak geležinkelio administracijos atstovų, Agnė dirba puikiai – neturi jokių nuobaudų, nepaprastai pareiginga. Privertė pasitempti net kolegas vyrus, tačiau vyrai nuogąstauja, kad kuomet ištekės, jai gali būti sudėtinga darbuotis, juk daugelis moterų, ištikus kokiai nelaimei ar nesklandumui, tiesiog paskambina į darbą ir pasako, kad ji su vaikučiu eina pas gydytoją, ir viskas. Darbas stoja, reikia ieškoti, kuo pakeisti... Tačiau mergina, nors ir planuoja gyvenime turėti šeima, mano, kad tai jai nekliudys taip pat sėkmingai darbuotis.

Patyręs, net dvi dešimtis metų traukiniais važinėjantis Tadeušas Orlevskis pripažino, kad mašinisto darbas psichologiškai labai sunkus. Ne veltui sovietmečiu mašinistai į pensiją buvo išleidžiami, sulaukę 55-erių metų. Dažnai pasitaiko įtemptų situacijų, po traukinio ratais patenka žmonės. Džiaugiasi, kad per du dešimtmečius tebuvo viena mirtis, kai per tiek laiko kitas mašinistas patiria net iki 10-15 mirtinų susidūrimų. Juk traukiniui, lekiančiam 100 kilometrų per valandą greičiu, sustabdyti reikia net 500–800 metrų kelio, tad staiga ant bėgių pasirodžiusio ir ten stovinčio žmogaus laukia neišvengiama mirtis.

Dažnai gelbsti intuicija – garsinį signalą įjungia ne tik nurodytose vietose, bet ir ten, kur jaučia ant bėgių išeiti galintį žmogų, – juk traukinys lekia ir rūko, miglų ir tamsos apgaubtais geležinkeliais. Žinoma, mašinisto darbe reikia ir sėkmės, kurią laime vadiname.