Po to sekusius teminius pokalbius ji pavadino labai jau geležinkelietiškai – dundančiais pokalbiais. Aš jai atskleidžiau savojo Rojaus pajautų paslaptį, pasakojau apie palaimingas būsenas, kurias išgyvenau tarsi du kartus – kuomet vaikystėje gyvenau pas senelius, vienkiemyje prie Troškūnų, ir kuomet tuo pat laiku ir truputį vėliau buvau savo tėviškėje prie Šventosios, taip pat skylančioje į dvi žemes, tačiau vieną Dausuvos pasaulį – Butėnus ir Jononis. Po to mano mokovai – žmonės, pagelbėję suvokti mano apšaukimą, – visi artimiausieji, visi mano Butėnų sodžiaus senoliai, net garsusis tautosakininkas Jurgis Dovydaitis. Apie tą sekmadienį, kuomet savo didžių klausinėjimų ir tyrinėjimų kelią suradau, – tą popietę, kuomet, senovės žinių panoręs, įsidrąsinau nueiti pas kaimynystėje gyvenusią butėnietę Liudviką Kazlauskaitę-Vilutienę.

Apie didžią tikėjimo svarbą ir pasitikėjimą Dievu. Apie tai, kad giliai tikintis žmogus įgyja tokios stiprybės, kad jokios nelaimės, praradimai nebegali jo sužeisti, sulaužyti. Apie piešimo pasaulį, spalvų ir vaizdinių magiją, apie pasaulio prispaudimus, tragizmą ir sugrįžimą į šviesą. Dar apie poeziją, apie pasaulio ir Lietuvos poetus, net apie Algimantą Baltakį, taip vaizdžiai eilėmis įprasminusį tą Strazdiškio ir apylinkių pasaulį.

Jame ir mano gero bičiulio dėdė Musteikio Gintė, jaunas šaunuolis, kuris kombainu gebėjo per dieną nupjauti javų tiek, kiek kadaise visi stiprieji kaimo vyrai kartu. Ir didžiąją Alfonso Nykos-Niliūno tiesą, jo eilėraštį apie paskutiniojo teismo dieną, kuomet, Šv. Mykolui sutrimitavus, Utenio aikštėje Utenoje susirinkusi nusidėjėlių minia sužinojo, kad teisėjo nebus: „Jūs patys sau teisėjai...“