Raimondas Guobis. Traukinys ir bičiulis Alvydas

Štai jie, mūsų traukinių ritmu dundantys „Sleidai“, žvelgia nuo albumo „Slayed“ viršelio.

Jis buvo iš Bajorų, tiksliau buvo padarytas iš aukštaitiškos ir suvalkietiškos medžiagos. Jos tėvas taip dažnai kartojo žodelytį „kap“, mat buvo kilęs nuo Jūrės, o motina buvo įsismelkusi į tylumą kaip tas ilgas ilgas, platus laukas už Netikiškių, kurį tekdavo pereiti, kol pasiekdavo tėviškę. Jis buvo ypatingas, tas mano bičiulis, juk iš jo gavau pirmuosius roko muzikos įrašus, su juo klausydavomės „Amerikos balso“ ir kitų stočių muzikines programas, ne kartą kartu keliavome Siauruku į Panevėžį.

Pamenu, kartą išėję į stotį, gal tik pusiaukelėje išgirdom, kaip šilumvežis sutūtavo ties Smėlynės pervaža. Nesuspėsim, dingtelėjo, ir pasileidome bėgti, su tokiu jauduliu ir aistra, kad, rodėsi, ims ir širdis iš krūtinės iššoks. Skriejome beprotiškai, tarsi „Sleidų“ ritmu, – ir visgi suspėjome.

Alvydas mokykloje visuomet nešiojo ne įprastai mėlyną, bet elegantiškai languotą švarką, buvo stilingas. Plaukus nešiojo, pakirpęs priekyje, panašiai, kai Deividas Hilas iš mūsų mylimos grupės „Slade“.

Britų grupė „Slade“ pasirengusi trinktelėti trankaus roko...

Iš tiesų, tai ir buvo pirmoji grupė, kurios plokštelę „Slayed“, įrašytą į rudą juostą, sukamą magnetofono „Daina“, ir išklausiau nuo pradžios iki pabaigos – ištisai. Iki tol tebuvau girdėjęs pavienius gabalus. Antrojoje tos juostos pusėje buvo įrašytas „The Beatles“ diskas „Abey road“, tačiau jis tuomet rodėsi gerokai prastesnis, negu tranki „Sleidų“ muzika. Tas tarsi jūros bangomis besiritantis triukšmas, tas šaižus dainininko balsas, ypač tuomet, kai šaukte šaukia frazę „Mama weer all crazze now“. Tuomet, kai truputį ramesnėmis bangomis skamba „How D‘You Ride“, „Move Over“.

Tai, taip, – mama, mes visi išprotėjome! Ir iš tiesų, tuomet, kai būdamas septintokas, Alvydas surengė mokykloje šokius – diskoteką, kurioje ne tik leido savo mėgstamą „Sleidų“ muziką, bet ir apie juos pasakojo, ir dar – šokdamas šeiką, priešais merginą atsiklaupė. Čia tai buvo lygis...

Prisimenu, kaip kalbėdavomės apie nepriklausomą Lietuvą, kaip buvome prisirašę visokiausių hipiškų, o tuo pačiu ir patriotinių dainų. Kaip kad Romui Kalantai skirtoje, su žodžiais „Kaune vakaras tylus, ji prie kapo viena...“ O po to priedainis, skambantis pagal „Omegos“ dainos „Mergaitė deimantinėmis akimis“ ritmą: „Ne ne, laisvės nėra, jinai žuvo tais metais Kaune...“

Štai toks žvelgia iš fotografijos juodo granito kryžiuje 1993-aisiais iš šio gražaus pasaulio išėjęs bičiulis Alvydas. Mano nuotrauka.

Juk tuomet, kai Svėdasų miestelyje vasario 16-osios tamsų rytmetį pasirodė atsišaukimai, skelbiantys laisvą Lietuvą ir reikalaujantys rusus nešdintis, mus tardė. Pirmą mane, po to ir tave. Aš nebuvau prie šitos akcijos prikišęs rankų, o štai tu su klasės bičiuliu Raimondu dar vakare ant sulanguoto sąsiuvinio popieriaus flomasteriu rėžei tuos šaunius žodžius. Jūsų taip ir nepagavo, nes taip išmintingai niekam neprasitarėt, ir sistema su savo septyniasdešimties metų patirtimi, nuo pat ČK turtingu saugumu, buvo bejėgė...

Jau Lietuva buvo nepriklausoma, kai bėgom į stotį iš sodybos patroškūnėje. Kad tik suspėtume į traukinį, kuris niekados nelaukia. Jau buvo kelinti metai savo valstybės, jau buvo ir nusivylimo, ir kažkokio amžinai persekiojančio netikrumo. Traukinys tuomet mus vežė tamsiais laukais, ir jautėmės tarsi Džimio Morisono – tuo metu abu žavėjomės „The Doors“ – audros raiteliai, keliavome į didįjį miestą. Ten buvo gyvenimo įdomybės, meilė, nusivylimas ir tokioje jaunystėje ištikusi mirtis...