Aš taip laukiu, kada gi pradės į muziejų važiuoti, kada pagaliau pasirodys kinai. Dabar gi tik ambasadorė ar tik ambasadore visų vadinta tos milžiniškos valstybės pasiuntinė Lietuvoje yra buvusi.

Pamenu, kaip ji, neįprastai tos dienos vėsai plonai apsirengusi, aukšta, liekna, azijietiškai klasikiniu veidu, tauriai rami, saikingai nusišypsanti, įėjo į mūsų istorinę stotį ir padavė ranką. Pasisveikinti. Kokia ji buvo panaši į kinę iš Deivido Bouvio 1973 m. susuktos vaizdo juostos dainai „Kinų mergaitė“.

Kinų valstybės atstovei buvo įdomi kiekviena smulkmenėlė, kiekvienas mūsų geležinkeliuko kampelis, tautinis-patriotinis kabinetas ir, žinoma, senasis garvežys. Tuomet, suvokę to paslaptingo, jau bėgiais nejudančio juodulio vidutinį greitį, – 25 kilometrai per valandą, bandėm apskaičiuoti, per kiek gi dienų, be atsidūsėjimo važiuodamas, jis įsivaizduojamu keliu iš Anykščių nuriedėtų iki Šanchajaus. Iki tolimo tolimo miesto, tos paslaptingos moters gimtinės. Pasirodo, tuos aštuonis tūkstančius kilometrų mūsų darbštuolis įveiktų per 320 valandų, truputį greičiau nei per keturiolika parų – beveik dvi savaites.

Bet kiniškas motyvas mane persekioja nuolat. Persekioja į kinę panašios moters, bet, matyt, ji lietuvaitė, vaizdinys. Kartais ją gal pastebiu kažkur Vilniaus ar Kauno gatvėje, bet vis nesuprantu, nežinau, ar tai ji, o kol susigriebiu paklausti, kas ta nepažįstamoji, ji tiesiog dingsta minioje ar vakarėjančio miesto miglose. Kas ji, kur ji gyvena? Kur ji dabar? Man rodosi, kad ji jau čia yra buvusi?..

Taip aš ją esu įsimylėjęs. Gal net kaip viziją, kaip žmogų iš kažkur, kaip svajonę, kaip pavasarinį lietų ir šilto vėjo dvelksmą, kaip tai, ko nuolat pasiilgsti, nuolat ilgiesi. Ilgesys kaip balzamas, kaip jėga, kuri leidžia gyventi, eiti, siekti, bet kartu ir dildo laiką, dar greičiau įsuka nematomos laiko mašinos, kasdien riedančios vis greičiau, smagračius.

Deivido Bouvio „China girl“ – kinų mergaitė. Tas spygliuotomis vielomis nukryžiuotas pasaulis, šviesia karine uniforma vilkinčios kinų mergaitės bėgimas šviesia dykuma, per vėjų kietai suplaktas smiltis, bėgimas, ant peties nešant plazdantį raudonos vėliavos ženklą, simbolį revoliucijos, tikrų permainų ilgesio ir naujų išsipildymų, vardan kurių verta aukotis.

Tačiau visa ta pasaulio neramybė sudūžta, sutikus mylimą žmogų, kuomet šypsena nenuslysta nuo veido net tuomet, kai valgo ar kelia prie lūpų taurę šampano nuošalaus skersgatvio restorane. Kai smėlio spalvos uniforma pavirsta į karalienės rūbus, kuomet atsiveria ir jau neapleidžia nemirtingumas.