Mes susitikom tikriausią vakarą, jau spyną saugią ant pakhauzo sunkių slankiojančių durų kabinau, o užkabinęs darbą beužmirštąs buvau. Bet dvi vėlyvos viešnios, čiauškančios mažai pažįstama kalba, nuo žengimo į miestą sulaikė. Dvi mistralio vėju į Siauruko orbitą įskriejusios prancūzaitės Florenca ir Melinda pavakarę pripildė ypatingos dvasios.

Veikiai sumečiau, kad jos keliaus namų link per Svėdasus – taip norisi vėl pamatyti baltąjį varpinės bokštą, ir bažnyčią taip ypatingą. Bet pradžiai – Siauruko magija: geležies pynių tiltas, „Sauliaus ir Pauliaus“ pasaulio vaizdiniai, paviljonas su garvežio juoduliu, tautinis-patriotinis kabinetas.

Laisvoje dvasioje, tikriausiuose Vakaruose, augusios merginos, pastebėjimas, kad jai labai tinka toks švelnokas lietuvių nacionalizmas, suvokimas, kad tautiniuose dalykuose jie dar „turi kiaušus“. Ne taip, kaip prancūzai, kurie, rodosi, net nekovoja už savo nacionalines vertybes, tautinę savigarbą. Štai po tų baisiųjų teroristinių aktų ant vieno daugiabučio namo senyva moteris iškėlė prancūzišką vėliavą, o namų tarybos atstovai tuoj paliepė nukabinti, mat nacionalinės spalvos gali sukurstyti tautinę nesantaiką. Tiksliau – įvairiaspalviai emigrantai gali pasijusti nejaukiai ar nepatogiai.

Vytautas? Taip jos jau girdėjusios apie didžiulę, iki pat Juodosios jūros besidriekiančią Lietuvos valstybę, tikriausią imperiją. Kaip nebus girdėjusios, kai guvaus tarsi smarkiausias mistralio vėjas proto prancūzaitė Florenca jau ketveri metai gyvena Lietuvoje ir su beprotišku užsidegimu viskuo, kas vyksta ir kažkada vyko mūsų šalyje, domisi.

Kilusi iš Limuzino regiono centrinėje Prancūzijoje, baigusi bendrojo lavinimo mokyklą, trejus metus studijavo agronomiją, praktiką atliko net Madagaskaro saloje, kur su agrarininkų grupe bandė išauginti kuo geresnius miežius toje saloje mėgstamam alui kuo geresniam pagaminti. Kaip savanorė atvyko ir Lietuvon. Darbavosi pusmetį Aukštaitijos regioniniame parke, pažino nuostabią ežerynų gamtą, pažino lietuvius kaip uždarokus ir šaltus žmones, susirado tikrų bičiulių, o kelionių autostopu varžytuvių įkarštyje ir savo meilę – žavų lietuvį.

Ne ne, jis dar nepasipiršo ir žiedo nedovanojo. Nešiojamas jis būtų nepatogus ir automobilį vairuojant, ir ūkio darbus dirbant. Tačiau labai džiaugiasi iš mylimojo gautais gintariniais karoliais. Čia tai tikrybė ir prasmė. Vesti gal ir nereikia? Prancūzijoje tam jau niekas neteikia prasmės – juk žmonės be skrupulų daugybę kartų skiriasi, randa naujus partnerius ir taip gyvenimu mėgaujasi, laisvę suvokia...

Gyvena dabar kartu su juo sodyboje netoli Utenos, ūkininkauja – laiko avių, ožkų, kitokių gyvulėlių. Kaip pati sako - per dienas po mėšlus braido, o kartais išvažiuoja pasidairyti po kraštą ir išsipuošia kaip tikra markizaitė.

Jaučia, kas gražu, išlaiko stilių – negalėjau nesigėrėti tą saulėtą gegužiėso pavakarę jos vyšniniu-raudonu garderobu, melsvomis akimis, ir žydinčia šypsena ir smagiu akcentu pagardinta lietuviška šneka. Kalbos mokykloje nesisekdavo, bet jomis domėjosi, neblogai pramoko anglų, vokiečių, ispanų, rusų, vietine kalba susikalbėdavo ir Madagaskare. Per kalbą gi daug ką sužinai, suvoki tautos dvasią.

Ir netiesa, kad lietuvių kalbą sunku išmokti... Nesunku buvo išmokti ir megzti – labai patinka. Riešinės tiesiog idealios – puošia, džiugina. Nuostabi ir lietuvišką pirtis – ją tą vakarą kūreno nekantraujantis vyras. Dar ruošėsi kepti ir šašlykus, juk atvyksta jo moteris su seniai matyta žemiete, mokslo drauge Melinda.

Ši smulkoka mąslių rudų akių tamsiaplaukė daugiausia tylėjo – klausėsi, ką bičiulė greitakalbe beria. Viską, ką iš manęs išgirdo, vis ką nors savo pridėdama. Juk jau dvejus metus keliaujanti ir tiek gimtojoje šalyje nebuvusi draugužė didžiu pažinimo bagažu galėjo dalytis. Mat pabuvojo ir Malaizijoje, ir Australijoje, ir prie Baikalo ežero, Irkutske, traukiniu atvyko į Sankt Peterburgą, iš kur ir pasiekė Lietuvą. Štai šitaip gyvena jauni vakariečiai. Ir tokių klajoklių yra daug. Žinome tokių ir lietuvaičių.

Čia tai atsigavo – čia tai visada smagu. O štai Lajų take buvo įskaudinta. Vakarietė nebūtų vakarietė – žinojo, kad prie įėjimo imamas euras nėra privalomas, tik laisva auka, tačiau labirinto sargas primygtinai reikalavo, tiesiog neleido be pinigų įeiti. Mat jie už tuos pinigus atliksią įvairius darbus parke, dar ir krausią kažkokius laužus.

Prancūzaitė pajuokavo, kad ji atvažiuosianti čia kepti šašlykų, bet į ES lėšomis suraitytą taką moterys pateko tik netekusios 2 eurų ir šiek tiek nervų ląstelių. Ta proga prisiminė ir labai brangią kelionę traukiniais Prancūzijoje ir ištaigingais namais didžiojo Alaušo pakrantes užgriozdinusius turčius – uch, kaip šitie dalykai jai nepatinka.

Susikamšom į sudulkėjusį „Citroeną“, kuriame jau kėpsojo įgrūstas kažkoks medinis iš sąvartyno išgelbėtas stalelis. Šaunam Svėdasų link. Ten jai labai patinka baltoji varpinė, paslaptinga bažnyčia skaidraus ežero pakrantėje.

Dar Florenca prabilo apie gyvas ir mistiškos dvasios kupinas kapines, ne tokias, kaip be gėlelės stūksančias akmens betono paminklų kalnais jos tėvynėje. Žvelgdama į Vaižganto paminklą, svarstė, kad šis lietuvis labai panašus į O. de Balzaką – rašė apie tikrą gyvenimą ir tikrus žmones. Šitie dalykai gyvenime juk ir yra svarbiausi...