Juk žino jau kiekvienas, kad technika pritraukia kitą techniką, metalas limpa prie metalo, viena gėrybė gėrybę kitą pavilioja. Taip ir šaunieji „Mersedesai“ riedėjo gi ne kur kitur, o tiktai čia, žavion stotin Siauruko mūsų. Ten mūsų svečiai, o kartu dar ir keli draugai jų vilniečiai, išbandė ir Siauruko malonumus. Juk ekspozicija puiki, kur garvežys juodai kilnus sutingęs, juk kiek istorijos žavybių senam rūme, juk tiek erdvės, nauju pasauliu dar nesuteptos, tarsi viskas čia prieš šimtą metų būtų.

Trumpasis reisas vien tik penktadieniais... Cha, kaip gerai, penktadienis tuomet gi ir buvo. „Morkos“ (žinokit, taip švelniai vadinam mes keistos spalvos lokomotyvą) lėtumas – švelnus švelnus – ir menkas josios dūmas, vagonas vienas pilnutėlis. Lėtai ir paprastai, per saulę, gryną orą, pro trobesius stoties, per tiltą, nuo kurio matyti miesto siluetas, ne tik „vyninės“, bet ir bažnyčios bokštai. Anykštos žiotys, oriai skamba senas tiltas geležinis, nendrynų tyras, beržynėlis, cerkvė. Keliolika minučių pastovės – pavaikščiokit šiek tiek ar pasinerkite į tingią tylą, po to ir vėl atgal, taip pat iš lėto, vėl į stotį.

Maskviečių veidus puošia šypsena: „Nors ir ne „Mersedesas“ čia, bet mums čia buvo gera, gera...“