Raimondas Guobis. Dėdė Stasius, knygos ir geležinkelis

Spaudas iš runkelio, žymintis, kad ta knyga priklauso Stasiui Guobiui iš Jononių kaimo. Mano nuotrauka.

Traukinys mūsų šeimoje buvo žinomas iš senų senovės. Juk senelis Antanas Guobis, gyvendamas Petrapilyje, dirbo prie geležinkelio ir net mašinistu ar jo padėjėju garvežiais važinėdavo. Vienu metu būdavęs prie „gudoko“ – patraukdavęs signalo rankeną.

Apie tai mažai kalbėdavo, apskritai jis kalbėdavo mažai. Vyriausias jo sūnus Stanislovas, kurį visi vadindavo truputį paprasčiau – Stasiumi, taip pat gerai pažino mūsų mažąjį ir didesnius geležinkelius, mat tuoj po karo meilė knygoms ir mokslui jį į studijas Vilniuje išviliojo.

Tos didžios meilės knygoms ir mokslo šviesai spindulėlis įsižiebė Jononyse, turtingojo Vyžuonų klebono Aleksandro Mileikos dvare, kur ūkvedžiu tarnavo iš Rusijos grįžęs senelis ir gyveno visa šeima. Buvo tame tamsiai pilkomis sienomis, didele krosnimi, aslos džiugesiu turtingame dvaro darbininkų name daug knygų. Gal tai buvo knygos iš Vyžuonų? Galbūt atvežtos iš klebonijos, jau tuoj po to, kai kleboną Mileiką į Sibirą išvežė, ar dar anksčiau jos į paupio dvarelį atkeliavo?

Didesni ir mažesni žavėdavosi „Penkiolikos metų kapitono“ istorija, kurią taip į sąmonę įterpė skaitymas vakarais garsiai, kartu, apsikeičiant. Tuomet, kai šiltame kambaryje sėdint, už sienų ūžavo šalti rudens ar žiemos vėjai, visi tiesiog pasinerdavome į putotomis vandenyno bangomis plaukiančio burlaivio keleivių ir jūrininkų gyvenimą. Tiesiog panirdavome mintyse į Žiulio Verno pasakojimą apie narsųjį kapitoną Hulį, niekšingąjį Negorą, protingąjį šunį Dingą, kelionę vandenyno platybėmis, nuotykius neregėtus.

Spaudas puikuojasi knygos tituliniame puslapyje. Mano nuotrauka.

Dėdei gi knietėjo savą bibliotekėlę turėti – knygas jis kaupė ir mėgo visą gyvenimą. Ir dar – ant knygų įspausti štampuką. Tokį ar tik panašų, kaip pradžios mokyklos ar didesnio knygynėlio knygose, tai ir išpjovė formą iš „buroko“, kurį padažydavo į rašalą švelniai ir įspausdavo į pradėtų rinkti knygų priešlapius. Visai gražus spaudas – pavardė ir kaimo vardas „Jononys“.

Utenos gimnaziją užbaigęs, Stasius keliavo į Vilnių. Ir ne bet kur, bet į svarbiausią, garsiausią ir geriausią mokslinyčią – į Vilniaus universitetą. Ten ėmėsi brangiausio dalyko – gimtosios lietuvių kalbos studijų. Valingas, darbštus, na, ir gabus jaunas vyras. Kelionės iš namų su ta fanerine stačiakampe dėže. Talpia: ten sutilpdavo daug materialių ir dvasinių gėrybių...

Šitas lagaminas – pats tikriausias dėdės Stasio studentiškų kelionių dalyvis. Mano nuotrauka.

Tą rudos spalvos, tvirtai sunertą dėžę su storos dvigubos odos rankena, iš storos vielos sulenkta sklende, ant kurios galima būdavo net pakabinti nedidelę spyną, ir vėliau kai kas iš namiškių kaip lagaminą naudodavo. Pridėdavo gi ir motina, ir tėvelis lašinių, sviesto, sūrio, kad galėtų be alkio mokslus krimsti. Dažnai dar arkliu pavėžėdavo iki Trumbatiškio geležinkelio stoties. Mažasis traukinukas nuo Anykščių atpūškuodavo pilnutėlis, bet mano dėdė, kaip vyriausias šeimoje, buvo labai gudrus vyrukas – visuomet patekdavo, kad ir į patį pilniausią traukinį, įsėsdavo į vagoną, į kurį, rodosi, ir uodas nebeįsispraustų. Nugabendavo tas kantruolis traukinukas iki Švenčionėlių, o jau iš ten studentai ir kiti piliečiai didesniu traukiniu į Vilnių nuvažiuodavo.

Būdavo, kad pas vyresnėlį nuvažiuodavo, šio to nuveždavo ir motina Konstancija. Aplankiusi savo studentus – po metų Vilniuje istorijos mokslus krimto ir Stasiaus sesuo Vlada, – močiutė bandydavo dar kai ką ir maisto stokojantiems vilniečiams parduoti, kad taip trūkstamų sodžiuje dalykėlių nusipirktų. Juk tuomet daug ko trūko...

Po gero „turgaus“ šio to įsigyti panorusi, į eilę stojusi močiutė pastebėjo, kad kažkoks niekdarys rimtam žmogui kišenę, kurioje pūpso pinigai, pjauna. Tai drąsaus teisingumo ir pasipiktinimo sugauta smogė žulikui į veidą.

Ir štai tuo metu, rodos, visa piktoji gauja sukilo, sodietę nugalabyti sumanė, bet kokie vilniškiai angelai apsaugojo, kad ilgokai miesto gatvėmis ją sekę niekšeliai staiga dingo. Matyt, rimtesnis reikalas atsirado. O močiutė, didžiuoju traukiniu išvažiavusi iš Vilniaus, mažuoju traukinuku sugrįžo į Trumbatiškį ir pėsčiomis parėjo į Jononis...