Tas vardas man įstrigo ir pasiliko brangus šimtmečiams. Jis buvo susijęs ir su geležinkeliu. Kelionėmis iš Troškūnų į Panevėžį, o po to ir į Šiaulius, su auksine Šv. Pranciškaus šventės šviesa Troškūnų bažnyčios šventoriuje, kuomet buvo pirmasis žodis...

Žodis, vedęs per graudžiai ilgesingą, saldų, dūžtantį ir vėl prie pradžios taško sugrįžtantį pasaulį. Raudonojo ežero mistika, dvynių medžių pranykusi ūksmė, angelų sargų apleisti vartai ir žiauriųjų išniekinta citadelė...

Ta Dovilė, kuri užsidėjo pilką sovietinę geležinkelininko kepurę, akys slėpėsi po didžiuliais tamsiais akiniais, ir rodėsi, kad ji, slepianti akis nuo viso pasaulio, panaši į ką nors iš Bremeno muzikantų istorijos. Mes pas jus atvykome tik valandėlei, jums labai pavyko, mylėkite greičiau tik mus...

Dar kita Dovilė, jos skardus juokas, prigimtinė tvirtybė – atvykdavo su ekskursijomis, buvo vadovė.

Buvo toks metas, kai važiuodavo į muziejų daug grupių, kurias vežė, kuriomis rūpinosi didžiosios turizmo kompanijos ir jų gidai.

Tačiau dabar jie tiesiog pražuvo – ar Anykščius pamiršo, ar į kitus kraštus savo kelionių maršrutus tiesia.

Gal tos mielos gidės keliaujantiems į Anykščius jau neįperkamos, matyt, mūsų turistai Anykščius jau be išmaniųjų gidžių suranda ir pažinti geba. Gal tų ekskursijų virtuozių keliai dabar tik į Vakarus tiesiasi...

Pabaigai ištariu praėjusio pasaulio lobyno kodą slepiančius žodžius: „Aš kartosiu tavo vardą prancūziško valso tempu ir Siauruko bilsmo ritmu...“