Muziejuje tenka nuolat susidurti su dažnai atvykstančiais Lietuvos piliečiais rusais, kurie elgiasi labai įvairiai. Yra tokie, kurių rusiškumo net nepastebėsi, bet pasitaiko ir tokių, kurie savo tautybę pabrėžia ir su jais kalbėti rusiškai prašo ar net reikalauja. Vienaip elgiasi bendrapiliečiai iš Vilniaus ar kitų miestų, o visai kitaip – atvykę iš Visagino.

Vilniečiai puikiausiai kalba ir nori kalbėti lietuviškai, dažnas mažylis net sušunka, kad jis ne rusas, bet lietuvis. Nustembu, o vaikiščias man ir paaiškina, kad jis į lietuvišką darželį ėjęs, ir jo bičiulių daug daug lietuvių ir jis, nors tėvai rusai, – geras Lietuvos pilietis. Pasigėrėtinos ir mokytojos, štai kai kurie „Santaros“ mokyklos mokinukai iš tiesų lietuviškai nelabai supranta – juk ten daug ir visokių pabėgėlių, ir nesenai atvykusių emigrantų atžalų, bet auklėtoja supratinga, nesipiktina, o nesuprantantiems tyliai kai ką išverčia.

Visai kita publika – turistai iš Visagino. Tenka patirti, kad šio prie atominės elektrinės išaugusio daugiataučio miesto rusakalbiai gyventojai vangiai integruojasi į lietuvišką aplinką. Daugelis tarsi kokie užsieniečiai išsireikalauja iš muziejaus administracijos, kad ekskursijų vadovas su jais bendrautų rusiškai.

Įdomu, ką reikėtų daryti, jei Lietuvos lenkai pradėtų prašyti su jais bendrauti lenkiškai?

Atvažiuoja ir tokių mokytojų, nuo lietuvių kalbos savo mažus mokinukus saugančių, vadovaujamos ekskursijos. Tai ir pradedu aš tuos mažylius kalbinti lietuviškai, ir jie atsako, ir viską puikiausiai supranta, ką nors linksmo išgirdę, džiaugsmingai nusijuokia. Mokytoja, žinoma, raukosi, bet paskui palengva, palengva imame kalbėtis lietuviškai, ir visiems gerai – juk visi mes esame Lietuvos piliečiai.

O čia – visai šviežias atsitikimas. Suguža keliolika gerokai pabuvusių moterėlių, įraudusių, pagerintos nuotaikos, Visagino vaikų darželio „Auksinis gaidelis“ darbuotojų. Visos jau prieš 30-40 metų į mūsų šalį iš Baltarusijos, Rusijos, kitų plačiosios tėvynės kampelių suvažiavo ir jos, žinoma, lietuviškai „nesupranta“. Iš tiesų tai klausytis nenori, betrūksta, kad dar pasakytų: „Govori po čieloviečieski“.

Šiaip taip kalbamės, ir vis prie lietuviško linkstu, kai kurios labai labai tarybinio palikimo daiktais džiaugiasi – „sovietskaja skamejka“. Pereiname „pakhauzą“, naująjį paviljoną, žengiame į stotį, o čia, tautiniame-patriotiniame viršininko kabinete, kur iš senų paveikslų žvelgia Vytautas, Basanavičius, Kudirka, kitaip nei lietuviškai aš kalbėti negaliu. Gal dvi moterėlės – pabodo ar pasipiktino – iš tautvietės išsprūdo, bet kitos pasiliko, klausėsi, šypsojosi, mielai „integravosi“ ir padėkos žodžius man į knygą rašė, gal širdyje ir už pilietiškumo pamoką dėkojo.

Nors per rinkimus jie ir pritrenkiančiai balsuoja, bet tikiu – nebus Lietuvoje autonomijos.