Tadas Blinda traukinių neplėšė, nes jų mūsų krašte tiesiog nebuvo... O jei būtų buvę, galėtume suskurti puikiausią lietuvišką vesterną – „Didysis traukinio apiplėšimas...“ Bet kodėl gi tokio puikaus herojaus negalima būtų perkelti į XX amžiaus pradžią ir kino kalba parodyti didingą epochą, turtingą visuomenę ir svietą lyginančius ar tiesiog išdykaujančius plėšikėlius? Šitaip pasvarstėm kartu su į Siauruko muziejų užsukusia legendine aktore Janina Matikonyte.

Seniai tai buvo, dar tada, kai lietuvių „filmininkai“ su didžia linksmybe kūrė nepralenkiamą lietuvišką nuotykių serialą – keturių dalių televizijos filmą „Tadas Blinda“. Buvo tolimų 1971-ųjų vasara, švietė saulė, lijo lietus, pačių geriausių Lietuvos aktorių žvaigždyne tauriu rimtumu spindėjo Kristiną suvaidinusios J. Matikonytės veidas. Seno dvaro ilgesys, sugrįžimas iš Paryžiaus, tėvo nuožmumas, gebėjimas plakti baudžiauninkus, kuomet Vakarų Europoje vergystė ir žmogaus beteisiškumas buvo palengva pamirštamos šmėklos. Dardėjo tuomet karietos, neteisingumo įskaudintas vežikas Blinda sėdo ant eiklaus žirgo ir teisingumo siekiantį plėšikų vadą įkūnijo.

Galėjo gi jis ne tik po balkonus karstytis, ponų kišenes kratyti, bet ir kokį traukinuką su iš Petrapilio bei Paryžiaus pargrįžtančiais ponais užpulti. „Tyla – gera byla“ – ir tuomet jis būtų galėjęs ir aniems, kupe prabangume iš baimės sustingusiems, ištarti. O iš atvažiavusio traukinio kažkodėl neišlipanti teisingumo dvasios sugauta panelė Kristina jau pro vagono langą galėjo šauti į ūkvedį Edmundą. Gal net ir ne pro šalį...

„Smagu gi būtų buvę ir vesterne su traukinio užpuolimu suvaidinti...“ – kalbėjo nuo Kupiškio kilusi, tarsi ir savo aktorės karjerą užbaigusi, bet iki šiol su teatru besibičiuliaujanti ir jaunimą teatrinio meno mokanti J. Matikonytė.