Gegužės pradžioje į mūsų kraštą pradedant masiškai keliauti kultūros bei gamtos paminklų, muziejų lankytojams bei pramogautojams, Anykščiuose oficialiai atidaromas turizmo sezonas. Daugelį į Anykštiją privilioja vykusi reklama, kuri keliaujantiems skirtuose leidiniuose pradėta spausdinti jau tarpukariu, Nepriklausomoje Lietuvoje.

Muziejuje saugomoje didelio kelionių mylėtojo ir turizmo Anykščių krašte skatintojo rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio bibliotekoje suradau dvi tarpukario laikų knygeles, kviečiančias keliauti ir reklamuojančias žymesnes Lietuvos vietas.

Kaune 1930-aisiais Vytauto Didžiojo metais išspausdintame pirmuoju numeriu pažymėtame Turizmo sąjungos leidinyje „Pamatykime Lietuvą“ gausu iliustracijų, naudingos informacijos, patarimų, supažindinama su gražiausiomis šalies vietomis. Ypatingas to meto rašymo stilius: „Šventosios slėnis daug kuo panėši į Nėries, tik Šventosios vanduo daug skaistesnis ir jos pakraščiais pasitaiko daugiau kvapsnių, lygių pievų.

Anykščiai nereikalingi gyrimo... Čia Šventosios vandenų skaidrumas ir vėsumas, švarūs, sakingi pušynėliai sudaro stačiai idealią vietą vasaroti. Paskutiniuoju laiku aplink Anykščius statoma vis daugiau vasarnamių, suvažiuoja vis daugiau vasarotojų iš didesnių vietų“.

Skirsnyje „Kurortai ir vasarojimo vietos“ kartu su Birštonu, Palanga, Nida, Juodkrante, Smiltyne, Antaliepte, Zarasais, Smardone (Likėnais) ir kitomis vietovėmis minimi ir Anykščiai. Rašoma, kad iš Kauno į Anykščius patogiausia atvykti autobusu, o štai kelionė traukiniais per Radviliškį gerokai ilgesnė. Įdomu, kad tuo metu, matyt, anykštėno žydo autobusu kelionė iš Laikinosios sostinės į mūsų miestą kainavo tikrai nepigiai – net 15 litų, o štai kitos kompanijos bilietai buvo gerokai pigesni: iš Kauno į Kavarską – tik 8 litai. Anykščiuose buvo penki turistams tinkami viešbučiai ir dar daug privačių namų. Gyvenimas juose kainavo 3–4 litus parai, o dar ir maitinantis, tekdavo mokėti jau 9–10 litų. Rekomenduojama aplankyti Anykščių šilelį ir Puntuko akmenį, o informaciją teikė Turizmo sąjungos įgaliotinis – Anykščių valsčiaus savivaldybė.

Siūlomuose turistiniuose maršrutuose iš Kauno automobiliais arba „touring omnibusu“ siūlomos ir dvi kelionės, aplankant Anykščius. Tai kelionės į Zarasų ir Biržų kraštus, iš kurių sugrįžtant važiuojama pro mūsų miestą. Vakarietiškas dvelksmas – numatomi priešpiečiai vadinami „luanchu“.

Turistų vadove siūlomos kelionės ir garlaiviu Nemunu, ir arkliais po Nidą.

Karolio Dineikos ir Jurgio Dovydaičio parengtoje ir 1935 metais Kūno kultūros rūmų išleistoje nedidelėje, vos 1 litą kainavusioje knygelėje „Keliaukime po gimtąjį kraštą“ ypač daug patarimų keliaujantiems, supažindinama su kelionių inventoriumi, kelionės suskirstytos į vasaros ir žiemos bei mokyklų iškylomis. Įžangoje – ir Lietuvos prezidento Antano Smetonos žodis, patikinimai, kad kiekviena kelionė po Lietuvą, susipažįstant su jos gamta ir senovės paminklais, naudinga ypač jaunuoliui: „išeitų geran jo sveikatai ir jo dvasiai...“.

Skaitytojams mūsų krašte siūloma aplankyti Debeikius, Anykščius ir Svėdasus. Rašoma, kad geležinkeliu iš Utenos lengvai pasiekiamas Debeikių bažnytkaimis, kur bažnyčioje „randama labai įdomūs medžio išpjaustinėjimai, atlikti prancūzų karininko, pasilikusio Lietuvoje, traukiantis Napoleono armijai“. Minimas Rubikių ežeras su salomis ir kažkokių rūmų griuvėsiais, vyskupo Antano Baranausko klėtelė, į pietus palei Šventąją žaliuojantys Anykščių šilelio pušynai ir Puntuko akmuo. Svėdasų krašte – Juozo Tumo-Vaižganto gimtinė Malaišių kaime, Kraštų šilelis, Taurakalnio piliakalnis, kurį 1910 metais kasinėjant, buvo rasta kovoje žuvusio vado Brinderio palaikai, Kartuvių kalnas, kur baudžiavos laikais kardavo nusikaltėlius. Siūloma pasimėgauti Jaros upės ir Jaro, Alaušo bei Beragio ežerų teikiamais malonumais.

Aprašytas ir vandens maršrutas Šventąja, paminint jos intakus, vandens malūnus, Lašinkos rėvą, Andrioniškio ir Kavarsko keltus, ir taip pat Kavarske esančios mineralines versmes.