Raimondas Guobis. Kinas „Espero“

Naujasis Siauruko reklamos veidas – Dainora, kviečianti užsukti į geležinkelio kino teatrą „Espero“. Mano nuotrauka.

Anykščių geležinkelio stoties „faktorijoje“ – seniausiame buvusios prekybinės bazės pastate – iš pajuodusių rąstų suręstame milžiniškame sandėlyje vieną vasaros savaitgalį duris atvėrė kino teatras „Espero“. Pavadinimui pritiko tarpukariu Anykščiuose kinematografo biznį valdžiusio piliečio teatro vardas, nors iš tiesų ta vieta labiau tiktų pokario pasauliui.

Didžiulės tamsių sienojų bei baltų plytų sienomis, degutu įmirkusiomis grindimis salės centre ant senų tamsių pabėgių piramidės pastatytas modernus didžiulis televizorius. Žinoma, būtų geriau ekranas ir projektorius, kad vaizdai dideli kaip tikrame kine būtų. Et, ir tos keliomis eilėmis sustatytos, sujungtos po kelias, šiek tiek paminkštintos kėdės – matyt, irgi iš kokio kolchozinio kultūrnamio. Prieblanda gryniausia ir nuo ryto iki vakaro sukamas vienintelis filmas – Broniaus Šablevičiaus su operatoriumi Kornelijumi Matuzevičiumi 1973 m. sukurta dokumentinė juosta apie Aukštaitijos siauruką „Kelionė ūkų lankomis“. Juodai balti nostalgiški vaizdai, senąjį garvežiuką jau mainantys šilumvežiai, vagonuose daugybė žmonių, net žąsys ir triušiai keliauja kartu, pavasario aukštumėlėmis bėgantys vaikai ir jokiu skubos ženklu nedrumsčiamas seno geležinkelio darbininko – apeivio Povilo Grilausko gyvenimas. Stovi sau filme pasirėmęs, žvilgsniu palydi pradundantį traukinį, tingiai pastuksena į bėgį, po to jau sėdi netoli Raguvėlės stoties vandens bokšto. Besiruošdamas Velykų šventėms tarsi ir vikriau ima suktis – statinaites nuo aukšto kelia, darbuojasi, o po to jau gražioje kompanijoje iš ąsočio alutį miežinį pilsto. O kur skubėti – skubėk, neskubėk, žmogau, o finalas gi tai vienas. Tad stenkis ne tik gyvent, bet ir išgyvent, šį tą suprast ir prasmę užčiuopt, nors menką laimės paukštelę sugaut...

Matyt, čia ir kiti ano meto ar dar anksčiau susukti, klojimų kino teatruose rodomi filmai tiktų. Kad ir pirmasis vesternas „Traukinio apiplėšimas“ ar „Tarzanas“ su nuo medžio ant medžio šuoliuojančio, žaibiškai plaukiojančio džiunglių žmogaus ir jo mylimosios paveikslais. Su daina, jau lietuviškai dainuota: „Kadaise čia buvo toks filmas – Tarzanas ir Dženė graži / Tarzanas – tai miško galiūnas, o Dženė – Tarzano širdis...“