Dažnai į mūsų krašto muziejus atvyksta į mūsų muziejų Vilniaus lenkiškųjų mokyklų mokinukai, jų mokytojai, kalbamės apie kunigaikščių miestą, bendrą istoriją, literatūrą sėkmes ir nesusipratimus, kartais net pasiginčijame, bet visuomet užbaigiame bičiuliškai – poeto Adomo Mickevičiaus žodžiais „Litwa, ojczyzno moje...“ Bet yra dar ir Vilniaus krašto lenkiškoji provincija...

Tiesiog pribloškė Širvintų rajono nedidelės mokyklėlės mokytojų reakcija į istorinę tiesą bei patriotinį žodį. Kuomet net neįtarus, kad šitie lietuviškai čiauškantys Barskūnų pagrindinės mokyklos pradinukai yra patys tikriausi, o gal kadaise tik ton tauton įrašyti lenkai, ir kad tą lenkiškumą mokytojų valia reikia kaip akies vyzdį saugoti...

Čia pasitarnavo mūsų „pakhauze“ kaip kokiame arsenale saugoma Anykščių šaulių būrio istorinė senovinė patranka. Patikrinęs, kurie iš vaikučių bus kariais ir tėvynę gins, pamatęs vos dvi iškeltas rankutes, pastebėjau, kad jie turėtų būti geresni patriotai, nes ties Širvintomis kadaise lietuviai sumušė lenkus...

„Na, na, na...“ – ėmė mane grėsmingu balsu tildyti mokytoja ir išdidžiai pridūrė, kad jie gi esą lenkai. Taip tarsi su Liucijono Želigovskio žygio dalyviais ir Vilniaus atplėšimo „tiesa“, sutarties sulaužymu, lietuvių kankinimais, persekiojimais susitapatino. Žinoma, apie tai daugiau nekalbėjome, nesiaiškinome, linksmai su vaikučiais laiką praleidome, bet paprašyta ką nors įrašyti į knygą, kabinete kovingoji lenkė suraitė: „Že pan byl žla nastowiany na polakow“. Va šitaip.

Pagalvojau gi, kokios tautos dvasia, kokios valstybės Lietuvos valstybės išlaikomoje mokykloje piliečiais auklėjami tie vaikučiai, kokios valstybės pilietė ta mokytoja, kokie jos ir panašiai mąstančių pozicija būtų, jei kiltų Lietuvos ir Lenkijos konfliktas. Kas buvo padaryta ne taip, kokios buvo padarytos valstybės politikos klaidos, ką veikė už šiuos klausimus atsakingi politikai, tarnautojai, kad per ketvirtį amžiaus nesugebėta lenkais save laikančių padaryti lojaliais šalies piliečiais.

Matyt, daug lėmė neigiama Lenkijos, didžiosios mūsų kaimynės, įtaka, V. Tomaševskio partijos kovingumas ir šovinistiniai siekiai ne integruotis, bet siekti vis didesnių teisių ir net autonomijos. Net garsioji Rita Tamašūnienė yra daug lankstesnė nei ta tikra kovotoja pasirodžiusi provincijos mokytoja.

Su Rita gi ir pasiginčijom ir pajuokavom, kad ji nutautėjusi lietuvaitė – labai mūsų tėvynei kitokiu suvokimu apsišarvavusi reikalinga, o ji neliko skolinga, pastebėjusi, kad aš patriotas esąs todėl, kad tarp mano protėvių kadaise buvo įsimaišęs lenkas.

Bet visgi daug kam toje šventoje lietuviškoje žemėje brangiausia daina yra „My polaky Wilnewsczyzny“. Kodėl tokia padėtis dabar, kai tarpukariu buvę lenkai ir „šlėktomis“ vadinami sulietuvėjo, tapo labai gerais piliečiais.

Kaip kad Latavėnų dvaro prie Troškūnų valdytojas Jonas Okuličius, kuris jau ir namie stengėsi kalbėti lietuviškai, buvo šaulių būrio narys, nešiojo barzdą ir mėgo dainuoti: „Kur lygūs laukai...“