Siauruko sandėlio retro kino teatre „Espero“ savaitgaliais nuo ryto iki vakaro sukamas ir užsukusius džiugina dokumentinis filmas „Keliones ūkų lankomis“. Jo pagrindinis herojus Povilas Grilauskas ne tik dirba, bendrauja, švenčia bet ir filosofuoja... Miela klausytis jo ramios, išmintingos šnekos. „Sako, kad žmogui dešimt metų sėdint, po juo ir geležis įkaista. O jeigu ne dešimt, bet trisdešimt...“

Be skubos pro seną stotį ir mažojo traukinėlio pasaulį lekia metų laikai – nužydi vasara, klykauja išskrendančios gervės, su vėju ir sniegu atlekia žiema, o po to ir pavasaris. Lekia pabaidytos stirnos, sniego laukuose tik lopinėliai, senasis geležinkelininkas traukia iš palėpės statinaites, kažkas groja armonika, visi šypsosi, putoja iš ąsočio pilamas alus – jau Šv. Velykų šventės. Gyvenimas tarsi sustojęs, nėra kur skubėti...

O kaip dabar? Nėra ko ir man skubėti šimtus istorijų sudėti. Iš tiesų – o kam jų tiek daug? Gal tik man, kad įsitikinčiau, kad tai padaryti galiu?

Tokia jau gyvenimo filosofija: P. Girilauskas niekad ir niekur neskubėjo, jautė saiką, išgyveno kiekvieną dieną, akimirką kaip dovaną ir jos laikinumo nepamiršdavo. Stengėsi išgyventi, pajusi kiekvieną akimirką. Net prisėdęs, atsirėmęs į geležinkelininko įrankį. Įsiklausyti į pasaulį aplinkui ir viduje.

Jam buvo skirta to lėto skubėjimo beveik šimtmetis. Bičiulė ir šiek tiek giminaitė Staselė Švedko prisiminė, kad jos tikras dėdė, senolis Povilas, buvęs labai geras žmogus. Tikriausias bičiulis nuo vaikystės, kurį moteris suprato ir kurią suprato jis. Tokia būna tikroji giminystė.

Nebėra jau seniai senajame pasaulyje mūsų filmo herojaus, o jo bičiulė Staselė jį vis prisimena...