Lietuvių kalbos mokytoja iš Gelminų mokyklos. Šiluma, kelis vagonus tempiantis traukinys, šilumvežio dūmas, sunkus alsavimas, grėsmė ir katastrofos pajautos. Juk taip retai mūsų geležinkelyje būna katastrofa. Buvo kartą traukinys nuo bėgių švelniai nuvažiavęs – sutrūniję pabėgiai neatlaikė ir nuo jų nusprūdo į šoną bėgis. Kitą kartą tūlas mašinistas, truputį įgėręs, sugebėjo nuo Žažumbrio kalvų su stabdžius praradusiu nevaldomu traukiniu visu greičiu nudardėti pakalnėn – žemyn iki pat geležinkelio stoties.

Ir tą 2008 m. vasaros katastrofą lėmė išsiblaškiusio ar pavargusio mašinisto padėjėjo pamirštas, laiku iš po rato neištrauktas „kabluku“ vadinamas ratstabdis. Jis lėtai besisukančio rato buvo nustumtas iki iešmo, įstrigo bėgių susikirtime ir, jį bandant pervažiuoti, vagonas nuslydo nuo bėgių, staigiai pakrypo ant šono. Traukinys, mašinistui pajutus avarijos grėsmę, švelniai ir ramiai sustojo. Tačiau pasigirdo moterų spygtelėjimas, o po to nepasitenkinimo barniai ir net šauksmai – užsigavusios šoną, trinktelėjusios į vagono briauną koją...

Šypsenos mergaičių, praradimus nors iš dalies kompensuojantys pavažinėjimai triračiu dviratuku, ilgesnis pasikalbėjimas, kuris ir lėmė tos žavios kelionių mėgėjos, gimtosios kalbos mokytojos Vilhelminos bičiuliškumą. Juk šitiek metų praėjo, o ją prisimindavau, nes beveik dešimtmetį nuolat matydavau stalčiuje gulėjusias ir tą katastrofos dieną įamžinusias nuotraukas. Tik pernai perdaviau – taip ilgai nebuvau nei Klaipėdoje, nei prie mūsų nuostabiosios jūros.