Muziejininkai Dotnuvoje pagerbė Arklio muziejaus įkūrėją

„Dotnuva – antroji mano tėviškė, kur prabėgo brandžiausi gyvenimo metai“, – dienoraštyje rašė P. Vasinauskas. Profesorius Dotnuvoje studijavo Žemės ūkio akademijoje, buvo bandymų stoties direktorius, mokslinis bendradarbis, vadovavo Lietuvos žemdirbystės institutui. Iš viso čia jis praleido 27 metus, gyveno ilgiau, negu gimtajame Pasvalyje.

Praktinės agronomijos metais, dirbdamas Šakių apskrities vyriausiuoju agronomu bei agronomu Vabalninko, Dusetų, Švenčionių krašte, P. Vasinauskas buvo nusiteikęs kovoti už kaimo žmonių interesus, kad ūkininkai išsilaikytų ir įsitvirtintų savo žemėje. Jis buvo vienas iš Suvalkijos ūkininkų streiko organizatorių, nors komunistų nepalaikė ir niekada nebuvo šios partijos nariu. Dotnuvoje išryškėjo prof. P. Vasinausko asmenybės charakterio tvirtumas ir pastovumas, pilietinė drąsa.

Okupaciniu laikotarpiu reikėjo kovoti prieš iš Rytų plintančias moksliškai nepagrįstas idėjas Lietuvos žemės ūkiui pertvarkyti – akademiko V. Viljamso žalieninės žemdirbystės sistemą (jos pagrindas buvo daugiamečių žolių auginimas, vertęs atsisakyti Lietuvoje išbandytos ilgametės patirties į antrametes dobilienas sėti žiemkenčius) bei kolūkiečio T. Malcevo vardu pavadintą beverstuvio plūgo įdiegimo skirtingo klimato zonose teoriją. P. Vasinauskui ir be specialių tyrimų buvo aišku, kad mūsų drėgno klimato sąlygomis, neapvertus žemės riekės, piktžolių išnaikinti neįmanoma.

Tada P. Vasinausko iniciatyva Dotnuvos bandymų stotyje buvo imta organizuoti lauko tyrimus ir moksliniais pagrindais griaunami nepažangūs sovietinio žemės ūkio mokslo mitai. Pats drąsiausias pasipriešinimo pavyzdys, prof. P. Vasinauskui dirbant Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriumi, – tai jo ir grupės mokslininkų pasirašytas laiškas N. Chruščiovui, kuris padėjo sustabdyti beatodairišką kukurūzų sėjimą ir dobilienų naikinimą Lietuvoje.

Profesorius P. Vasinauskas laikomas lietuviškos žemės dirbimo sistemos kūrėju, kuris moksliniais tyrimais įrodė, kad vidurio Lietuvos lygumose racionalūs ūkiai turėtų būti ne didesni kaip 500 ha, o kalvotose vietovėse – iki 300 ha. Pūstelėjus mechanizacijos, ūkių stambinimo su didžiuliais gyvulininkystės kompleksais reformų vėjui, prasidėjo žemių melioravimas ir senojo kaimo naikinimas su per šimtmečius nusistovėjusiomis tradicijomis, papročiais, gyvenimo būdu. Profesorius P. Vasinauskas suformulavo pagrindinius žemdirbystės postulatus: „Kaimas reikalingas ne vien duonai auginti, lygiai kaip miškas reikalingas ne vien medienai gaminti. Žemdirbys ne vien laukų artojas. Kaimas – landšafto puošmena, o žemdirbys – patikimiausias gamtos turtų saugotojas“.

Jei ne profesoriaus išmąstytos idėjos dėl kalvotų vietovių žemės panaudojimo, kurortinės žemdirbystės, kurias siūlė keliaudamas arkliu po Lietuvą, gal ir Arklio muziejaus nebūtų buvę. Profesorius sustojo gamtos grožiu, kultūros paminklais ir muziejais apdovanotame Anykščių rajone. Pasitaręs su buvusiu studentu, tuometiniu Elmininkų bandymų stoties eksperimentinio ūkio direktoriumi Antanu Puodžiuku, nusprendė kurti Arklio muziejų Niūronių kaime. Prie jų prisijungė daugiau Anykščių krašto ir visos Lietuvos šviesuolių.

Kelionėje keliautojus visada lydi pažinimo džiaugsmas ir pramogos. Iš Dotnuvos muziejininkai patraukė į Kėdainių miestą. Kiek kartų beapsilankytum Kėdainiuose, visada būna gera, galbūt dėl to, kad čia nuo seno vyrauja tolerancijos dvasia. Čia darniai su lietuviais sugyveno žydų, vokiečių, škotų, lenkų ir kitos tautos, skirtingos religinės bendruomenės išpažino savo tikėjimą.

Padedant gerai bičiulei muziejininkei ir istorijos mokytojai Audronei Pečiulytei, Arklio muziejaus komanda turėjo nuostabią ekskursiją po miestą: aplankė evangelikų reformatų bažnyčią, kur rūsiuose saugomi unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės paminklai, kunigaikščių Radvilų giminės palaikų sarkofagai, Kėdainių krašto muziejų su įspūdingais ragų baldais iš Apytalaukio dvaro ir dievdirbio Vinco Svirskio kryžių paroda, Janinos Monkutės- Marks muziejų-galeriją, Daugiakultūrinį centrą, įsikūrusį mažojoje sinagogoje, restorane „Smilga“ degustavo tradicinius žydų patiekalus.

Kelionės pabaigoje muziejininkai atvyko į Ruoščių kaime esantį Lietuvos geografinį centrą. 2017 m. Arklio muziejus organizuos tradicinio važiavimo kinkiniais konkursą – ir jo dalyviai su arklių traukiamais vežimais iš Ruoščių važiuos į Arklio muziejų, kur vyks žirgų sporto ir tradicinės kultūros šventė „Bėk bėk, žirgeli!“.

Egidijus Musteikis