Raimondas Guobis. Siauruko vakaras ir besišypsantis Fridrikas

Besišypsantis R. Fridrikas rašo į lankytojų knygą. Mano nuotrauka.

Nepatikėsite, štai, ėmė vieną birželio popietę ir užsuko į Siauruko muziejų pati tikriausia anų, sovietinių, laikų žvaigždė – buvęs Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės futbolininkas Robertas Fridrikas.

Prisimindavau jį kaip nedidelį, liesoką ir vikrų puolėją, todėl gerokai nustebau sutikęs net pora centimetrų aukštesnį nei aš, stambų ir vakarietiškai besišypsantį vyrą. Jo tapatybę patvirtino, truputį trumpesnė ir perkreipta koja, dėl kurios buvo pelnęs panašią žymę turėjusio brazilų saugo Garinčios vardą.

Žinoma, kad iš pradžių nepažinau, tačiau kai jis užsiminė, kas esąs, panorau apkabinti ir padėkoti už tuos dar paskutiniais Sovietų sąjungos metais įmuštus įvarčius. Tuomet, kai „Žalgiris“ sugebėjo iš paskutinės vietos Sovietų sąjungos čempionate pakilti į trečią vietą ir pirmą kartą žaisti Europos taurės turnyre. Pasakojama, kad tai buvęs didelis drąsaus eksperimentatoriaus trenerio Benjamino Zelkevičiaus nuopelnas. Jis labai žavėjosi Brazilijos rinktinės futbolininkų žaidimu, tačiau kai pamatė jų žaidimą gyvai, tai suvokė, kad jo „žalgiriečiai“ niekados taip žaisti nesugebės. Tačiau ieškojo savito bruožo, kreipė žaidėjus žaisti technišką, taip sakant, protingą, intelektualų futbolą.

Įrašas, primenantis 1988 m. „Žalgirio“ triumfą... Mano nuotrauka.

Bronza Sąjungos čempionate išvedė į tarptautinę areną. Visuomet prisimenu nuostabius Roberto Fridriko įvarčius „Žalgirio“ rungtynėse su švedų „Gioteborgu“. Tą nuostabų prasiveržimą ir neįtikėtiną smūgį beveik iš vidurio aikštės. Tose rungtynėse R. Fridrikas įmušė du įvarčius, ir lietuviai laimėjo 2:0. Tačiau nei jokių minučių, kada kuris įvartis krito, neatsekiau, nei jokio šių rungtynių aprašymo internete neradau. Gal reikės ieškoti dienoraštyje ar 1988 m. laikraščiuose centrinėje bibliotekoje...

Tačiau pavyko surasti gerokai primirštų to paties turnyro rungtynių su Vienos „Austrija“ aprašą. Tose rungtynėse taip pat svarstykles į žalgiriečių pusę nusvėrė R. Fridrikas, 59-ąją minutę įmušdamas įvartį, kuris buvo dar ir pirmasis „Žalgirio“ įvartis žemyno taurės varžybose. Rezultatą padvigubino Stasys Baranauskas. Nebloga atsarga, tačiau atsakomąsias varžybas Vienoje žalgiriečiai pralaimėjo neleistinu skirtumu 2:5 ir iš tolimesnės kovos iškrito. Ten antrąjį įvartį tiksliai tarsi juvelyras baudos smūgiu iš 30 metrų atstumo įmušė R. Fridrikas. Galėjo įmušti ir antrąjį, tačiau, neapdairiai pražiopsojęs besiartinantį gynėją, progą praleido...

Paklausiau apie Aušrelę, garsiąją rankininkę Miklušytę, jo žmoną. Nusišypsojo ir pasakė, kad jau senokai su lietuve nebegyvenąs, turįs moterį vokietę. Ji stovėjo ant saulės apšviesto stoties „faktorijos“ akmeninio grindinio ir šypsojosi. Robertina. Ypatingai muziejumi domėjosi kartu atvykęs jos brolis Robertas, kuris daugiau nei du dešimtmečius dirba geležinkelio kontrolieriumi Hamburge.

Mūsų pokalbis kryptelėjo apie premijas už pergales „Žalgiryje“, apie karjerą Austrijoje, po to darbą treneriu ir tarnybą asmens sargybiniu. Kaip ir buvo sumanęs, taip, sulaukęs vasarą penkiasdešimties, visų darbų atsisakė. Dabar tik mėgausis gyvenimu – keliaus po pasaulį ir domėsis tuo, kas labiausiai rūpi. Gyvenąs labai ramioje vietoje, bičiuliškoje bendruomenėje, netoli Alpių. Todėl dažnai visai dienai, kartais ir ilgėlesniam laikui išeina pasivaikščioti po kalnus, žingsniuoja kelių kilometrų aukštyje išmintais takais tarp sniegynų, o žiemą ir šunų haskių kinkiniais pasivažinėja.

Lietuvoje – retas svečias, turįs sodybą miškuose prie Ukmergės. Jam liūdna, kad kaimuose taip sumažėję žmonių, kad žmonės paleidžia savo senus tėvus, kad jiems darbai, reikalai suryja visą laiką ir seną motiną dažnas aplanko vos kelis kartus per metus, nors ir gyvena toje pačioje Lietuvoje.