Raimondas Guobis. Vieno filmo atmintis

Bėgių plotis – kažkur „Kasagoruose“, priešais Žažumbrį. Nuotrauka iš mano albumo.

Buvau iš Svėdasų atsivežęs naminės duonos. Buvo tuoj po Velykų. Kudabai – vyras ir žmona, garsūs televizijos laidomis, sumanę kurti dokumentinį filmą apie Siauruką. Gintaras dar nurūko aplankyti Žiedonyse gyvenančios tetos, o mes su Audre valandėlę gėrėme arbatą, šnekučiavomės.

Po to buvo filmavimo diena...

Anykščių stoties perone kartu su režisieriumi Gintaru Kudaba ir smagiuoju amžinuoju viršininku Jonu Beliausku. Nuotrauka iš mano albumo.

Senas laikas, prieš pat Siauruko šimtmetį, gal dar 1997-ųjų pavasaris.

Siužetas, kuriame aš ėjau per laukus iš savo citadelės prie Troškūnų į traukinuko stotelę Smėlynėje. Su didžios romantikos džiaugsmu – buvau dar visai jaunas, pasaulis spindėjo visomis varsomis. Nors ir grasino krizėmis, bet, iš jų išbridus, būdavo laimingos padangės.

Raudonosios drezinos atskraidinti... Nuotrauka iš mano albumo.

Tai ir pradėjo savo scenarijų, nufilmuodami, kaip aš rytmetį išeinu iš savo namų, užrakinu verandos duris ir takučiu žengiu miškelio link, po to palei geležinkelį nueinu iki Smėlynės stotelės, įsėdu į traukinį ir važiuoju į Anykščius. O ten jau istoriją išplečia geležinkelio žmonės, lekiame drezina iki Žažumbrio, iki Rubikių, iš ten grįždami per bėgių nelygumus tiesiog šokinėjančia drezina vežame narsią močiutę iki miesto. Didžiąją viršininkavimo išmintį dalijo Jonas Beliauskas, meistras kalė vinį, tvirtindamas bėgį...

Tas filmas kelis kartus sukosi televizijos ekrane, vėliau, kaip ir dar keletas panašių, buvo demonstruojamas Siauruko šimtmečio šventėje Panevėžyje 1999-aisiais.