Anykščių siauruko stoties viršininko istorijos

Štai ir Kalėdos, štai ir Naujieji Metai... Gera gauti dovanų, o ypatingai gera pačiam savomis gėrybėmis kitus vaišinti... Tad savo viršininkišką geležinkeliečio kepurę mainau į raudoną Kalėdų Senelio – dovanų ir gerų palinkėjimų karaliaus – raudoną raudoną kepurę ir išeinu į kartais baltą, o kartais šiltu vėju ir lietumi pulsuojantį pasaulį.

Taip taip, nukeliavau į savo gimtąjį Butėnų kaimą, po to ir į Šventupį, Vilkabrukius, Vyžuonų miestelį. Ten žmones brangiausius šnekinau, kalbinau, gardumynus, gerus palinkėjimus ir pranašystes jiems dovanojau. Klausiausi linksmų ir liūdnų istorijų, eilėraščių, dainelių iš mieliausių vaikučių lupų.

Įsmukęs į avidę, baltais baltais barzdos bei laukų gaurais prisidengęs, tyliai tyliai klausiausi, ką avys apie ateinančius, Naujuosius metus kalbėjo... Žinau, kad jei ką girdėjęs išsiplepėsiu, negerai bus. Todėl tyliu ir tik pats tikrąją ateitį žinodamas pakreipti ją į gėrio šviesą stengsiuosi...

Po to į žebenkštį pasivertęs po mišką šventąjį šilą lakiojau. Ir ten šį tą sužinojau, Po to lazdą lazdyno tiesiausio, auksu spindinčią išsipjoviau kaip ženklą lemties šviesiausios. Kelionėms, istorinių įvykių mūsų tautos garbiosios, net iš amžių seniausių priminimui. Kad jausčiau atsirėmęs žemės pulsą, kad legendas primirštąsias sužinočiau ir jų pamokymus suprasčiau...

Dar ir dovanų netikėtų sulaukiau. Štai atskrido į mano orbitą elfės iš Kristinos pasaulių. Bet man jos tokios mielos, tokios, lietuviškos, tarsi būtų vakarietiškus apdarus užsimetusios laumės. Gerosios mitų pasaulio moterys...

Tačiau švenčių pasaka baigėsi ir laikas sugrįžti į tikrąjį pasaulį. Į senąją stotį, ten, kur istorija, pažinimas, susitikimai, naujieji pasauliai, atsiveriantys per žmones naujuosius, dienų tikrumas ir plieno džiaugsmas.