Kadaise nuostabusis uteniškis, ne taip seniai užjūryje miręs poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas savo eilėraštyje apie geležinkelio stotį labai taikliai pastebėjo, kad laimingi iškeliaujantieji, bet dar laimingesni pasiliekantieji. Toks tad laimingas esu ir aš – leidžiu dienas senojoje Anykščių geležinkelio stotyje, mūsų unikaliame siaurojo geležinkelio muziejuje, o pro mane keliauja, pas mane atkeliauja visas pasaulis. Kaip ir ta moteris iš Tokijo.

Rašydamas šias eilutes, klausausi įstabiosios jaunystės grupės „Deep Purple“, jų nesenstančio hito „Woman from Tokyo“, ir prisimenu tą nepaprastą minutėmis virtusią valandą kuomet į garsųjį tautinį patriotinį kabinetą įžengė moteris iš Tokijo. Iš tiesų nors ir trijų dešimčių metų ribą persiritusi, bet vis dar mergina – nedidukė, tamsiaakė, nematyto lengvumo eisena, užburiančia rytietiška šypsena. Ne, tai buvo ne vizija. Tai buvo Satomi Yamanaxa.

Jau neblogai nuotoliniu būdu pramokusi anglų kalbą, turėjusi ir lietuvį mokytoją tam, kad pirmą kartą aplankytų ir nors šiek tiek pažintų Europą, nusprendė keliauti į didelę šalį – Lenkiją. Daug kas jai patiko, kai kas ir nepatiko, labiausiai tai, kad ten iš jos nugvelbė telefoną. Tad pasuko į Lietuvą.

Patiko pribloškianti žaluma, gausa medžių, tvyranti ramybė, pilnas kvapų pasaulis, nuoširdumas žmonių, kurie šiai nedidukei, smulkiais princesės žingsneliais tipenančiai ir, rodosi, iš pačių širdies gelmių besišypsančiai merginai bandė padėti, paaiškinti, kur ir kaip keliauti, kur ir ką įdomesnio pamatyti, apsistoti. Nedidelio miestelio stotelėje susidūrusi gal su pulkeliu močiučių, kurios, nė kiek nemokėdamos angliškai, visokiais būdais bandė jai padėti – kalbėjo lietuviškai, rodė ženklais, linkčiojo galvomis.

Patikęs ir lietuviškas maistas, net cepelinai ir žemaitiški blynai, ir kvapnios, bet palyginti nebrangios salotos. Trakų pilis jai sukėlusi juoką – kas tai, Disneilendas? Bažnyčioje išvydusi klausyklą, paklausė: „Ar tai kankinimams?..“ Vilnius jai nuostabus ir stebinantis, nes, žvelgdama pro langą, gali matyti panoraminį vaizdą, kai Tokijuje įprastas vaizdas – priešais stovinčio dangoraižio siena, langai, balkonai, reklamos.

Ji pati net trejus metus nebuvo iškėlusi iš savojo miesto nė kojos. Gyvenanti pačiame centre nuomojamame bute, į darbą per dvidešimt minučių patenka, eidama pėsčiomis ir važiuodama traukiniu. Nei dviračio, nei mopedo, nei automobilio neturi, į sporto klubus taip pat nevaikšto, mat po darbo inžinerijos firmoje sekretore vertėja vakare dar dirba bare-restorane padavėja. Atostogų kasmet gaunanti apie 30 dienų – Auksinę savaitę senolių pagerbimo proga, Sidabrinę savaitę piliečių dienų ir dar šiek tiek. Teko ir pakeliauti, lankėsi Australijoje, Tailande, Vietname, Guanos saloje, Bahamuose, o šiemet sėdo į orlaivį ir išskrido į Europą.

Šiaip laisvalaikiu domisi arbatos paruošimo ir gėrimo kultūra, mėgsta ir karaoke padainuoti populiarių japoniškų dainų, o iš roko muzikos tai žinanti „Queen“, jų kompoziciją „Bohemian Rhapsody“. Apie „Deep Purple“ kompoziciją „Woman from Tokyo“ negirdėjusi, bet būtinai paklausys.

Prie jūros taip pat nevaikščiojanti ir nebūnanti – mat ten visi keliauja poromis, o ji neturinti mylimo vaikino. Tuomet aš jos klaustelėjau – ar ji galėtų ištekėti už europiečio ar lietuvio. „Už tavęs?“ – rodydama savo miniatiūriškos rankos smilių juokais-nejuokais atsakė ji. Jai nesvarbu, koks būtų vyras, japonas ar europietis, svarbiausia – žmogaus širdis, svarbiausia jo charakteris ir meilė. Dabar daug žmonių Japonijoje savo gyvenimo pilnatvę suranda ne šeimoje, bet kituose reikaluose, tačiau ji vis dar svajoja ne tik puikiai išmokti anglų kalbą, tapti vertėja greit Tokijuje vyksiančiose olimpinėse žaidynėse, na, ir gal susirasti mylimąjį.

„O Jums nebus problemų...“ – tarstelėjau aš. Ji beveik pašoko iš istorinės viršininko kėdės – ar aš tai sakąs kaip mandagus muziejaus tarnautojas, ar kaip nuoširdus bičiulis?

Toks tad buvo mano susitikimas su viena iš 13 milijonų Japonijos sostinės gyventojų – moterimi iš Tokijo.