Raimondas Guobis. Traukiniais iš Irkutsko

Štai tas bičiulystės jaukumu sušildęs laiškas iš Irkutsko. Mano nuotrauka.

Simboliška, kad traukiniais, nors lėtai, bet užtikrintai, iš Irkutsko į Anykščių geležinkelio stotį atkeliavo tolimųjų bičiulių laiškas. Visa šūsnis bene 190 smulkių rusiškų rublių kainavusių pašto ženklų: meniškų, su rusiškų tvirtovių mūrais ir bokštų špiliais. Ir grafoje „iš kur, nuo ko“ įrašytas toks mielas vardas – Tatjana...

Nuo Baikalo krantų atskriejo ir atvirukas su sniegena... Mano nuotrauka.

Riazanės ir Kazanės miestų tvirtovės, mūrai su tipiškais bokštais, kaip rusiškas vaizdelis gražūs paveikslėliai ir ženkleliai neįprastos formos kraštais. Viršuje ne tiesūs, bet barokiškai užlenktomis „kepuraitėmis“ – jų čia visas blokas sulipdytas, dauguma po 25 rublius, pora po dvidešimtį – juk sunkokas laiškas į tolimą užsienį. Keliavo jis, matyt, traukiniu, nes be jokių oro pašto žymenų, o antspaudų datos rodo nors ir lėtą, bet labai rimtą, solidžią, be nereikalingos skubos, laiško kelionę nuo Baikalo ežero iki Šventosios krantų.

Pamenu, tą dieną muziejaus beveik niekas nelankė. Buvo apniukę, jau spalio vidurys. Jau kvepėjo, tiesiog čia pat ore tvyrojo besibaigiančio sezono horizonte skrajojanti ir pirmiausia atostogomis paženklinta laisvė. Beveik nenoriai, diplomatiškai šaltokai sutikau tuos rusiškai kalbančius žmones, bet labai greit susibičiuliavome, pradėjome rusišku papročiu vadinti vienas kitą tėvavardžiais. Ir manasis vardas skambėjo taip prakilniai, kai buvau kelioms valandomis tapęs Antonovičiumi. Vis gi tame daug kultūriškai pagarbios prasmės: nors jo jau ir nebėra, jie nuolat prisimena savo tėvą. nešiojasi, yra pažymėti tėvo vardu. „Kak vas po imeni-otčestvu?..“

... ir fotografija iš mūsų susitikimo Anykščių geležinkelio stotyje 2016-ųjų spalį. Mano nuotrauka.

Pirmiausia dingtelėjo, kad jie iš Latvijos. Beveik ir atspėjau, pora vyrų iš tiesų buvo nuo Daugpilio, bet jų mylimiausių bičiulių pora – net iš Irkutsko, tolimo tolimo, paslaptingo paslaptingo miesto prie garsiojo Baikalo ežero. Greit išgirdau nuoširdžiai ir linksmai papasakotą jų puikiausią istoriją. Tie trys vyrai buvo sovietų kariuomenės karininkai, kadaise kartu tarnavo, o štai Sovietų sąjungai iširus ir Rusijos vyriausybės dėmesiui armijai nusmukus, ten pasilikusiems iš tiesų buvo materialiai sunku, pasitraukė į civilinį gyvenimą.

Du iš bičiulių trijulės pasiliko Latvijoje, o trečiasis apsistojo Irkutske. Taip, ten iš tiesų puiku, tai didelis, senas, istorija ir dabarties kultūra turtingas miestas. Ten yra ir vietiniai teatrai, ir nuolat atvyksta meno meistrai iš Maskvos, Sankt Peterburgo. Daug inteligentijos, gyventi smagu, be to, visai netoli puikusis Baikalo ežeras, jį supantys kalnai, miškai.

Taip jau atsitiko, kad jiems pasisekė, – ekskursija buvo neįprastai ilga ir dar ji pasibaigė bendrais pietumis su stoties viršininku. Tas susitikimas tik patvirtino išmintingą pasakymą, kad nėra blogų ir gerų santvarkų, vyriausybių, valstybių, yra tik žmonės – su sąžine ir be jos, geri ir blogi. Tikra tiesa.