Jau laukiu tų šiltų, o kartais ir karštų dienų, kuomet įsibėgės Siauruko turistinis sezonas, dundės Rubikių link traukiniai, o aš vos ne kasdien susitiksiu savo bendradarbę Kristiną...

Šviesiaplaukę deimantinėmis akimis, kadaise labai norėjusią, kad viskas būtų taip, kaip jai atrodo, kaip ji nori, o dabar išmintingai nurimusią. Be pykčio, be šiek tiek surauktos kaktos, aistringai kilstelėtų aukštyn lūpų, be irzlaus lekiojimo pirmyn atgal, ritmingai kaukšint kulnais.

Ji gali prabilti prancūziškai. Su švelnumu, patirtu ir išmoktu kažkada toje šalyje, jos sostinėje – pasaulinės kultūros didžiajame katile Paryžiuje. Kur taip švelniai dvelkia šiltas pavasario lietus, kur taip švelniai glosto iš visų šalių lakiojantys ir susitinkantys vėjai ir mažomis bangelėmis virpa Senos vanduo. Ten, kur į dangų dviejų šimtų žingsnių ilgio geluonimi sminga Eifelis, didžiosios ir garsiosios Dievo Motinos katedros, aukštos kalvos, baltos baltos karūnos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios siluetai. Kur į neišpinamą margumą akimis ir širdimi bei gilesniu jausmu susilieja drabužių spalvos, veidai, šnekos ir papročiai, meilė ir žiaurumas...

Ji gali prabilti angliškai, jos žodžiai gali skambėti lakoniškai, būti kapoti, kaip Šervudo girion įsisukusio medkirčio kirvio smūgių aidas. Gali angliški žodžiai nuskambėti ir ramiai, tyliai, tarsi parlamento rūmuose tariami, tarsi Temzės pakrantėse nuo didžiųjų vandenų atskriejusio vėjo prigesinti. Taip taip, kartais su užsieniečiais jai ilgai ilgai būti, kalbėtis, klausti bei atsakyti yra be galo malonu. Kartais ji gali būti naivokai patikli, susižavinti, bet joje daug pirmapradžio, nors dažnai į griežtus rėmus įkalto, bet vis vien pirmapradžio pasaulio.

Šviesūs plaukai. Mėlynumas kepurės, taip mėgiamas kavos puodelis, išsiblaškymas jį paliekant, tarsi nerūpestingai pametant... Mėlynumai ir drabužiuose. Dažnas džiugesys ir žavesys – kaip žvarbiu lietumi ir tokiu pat džiugesiu persmelktą istorinių geležinkelių festivalio dieną. Valandas, pilnas garvežių dūmų, gausmo, jaudulingo bėgiojimo, širdies virpesių... Ar tuomet, kai keliavome auksu nutviekstomis kalvomis traukinuku prie didžiojo ežero, kai šventėme „Plieno džiaugsmą“.

Greit vėl ateis tas laikas, kai ištiks ilga, o kartais trumpa trumpa diena geležinkelio labirinte, ten, kur mes esame pasakotojai, linksmintojai, vedžiotojai, esame gidai, bandantys praskaidrinti, optimizmu nuspalvinti šį dažnai niūrų ir sunkiai pakeliamą pasaulį...