Dar rudenį vėlyvą ištuštėjo stotis. Neliko nei žmonių, nei traukinukų, nei auksinių klevų lapų. Pasaulis įkrito į tylų laukimą. Laukimą ilgiausios nakties ir po to naujo impulso, kuriam blykstelėjus diena tarsi greitasis traukinys ima lėkti vis greičiau ir greičiau – darytis ilgesnė ir ilgesnė.

Tačiau Šv. Kalėdos ateina ir į senąją stotį. Ateina dvasia, atnešanti ramybę ir linkėjimą, kad traukiniai visuomet riedėtų laimingai, kad nuo bėgių nenuslystų, kad keleivių niekad netrūktų ir kad keliaujantiems visuomet būtų linksma, būtų smagu.

Kad tie, kuriuos gyvenimo vargai slegia, traukinukų pasaulyje galėtų nors šiek tiek užsimiršti, kad kelionė jų vargus išblaškytų, kad suteiktų stiprybės visus išbandymus pergalėti ir tapti dar stipresniais. Nepažeidžiamais, priimančiais nuolankiai ir tai, kas smagu, ir kas rūpesčiu veidą nutamsina...

Stotyje yra ir pati egzotiškiausia eglutė. Ji nedidukė ir auga seno klevo kamieno lanksto soste. Ji mažiukė, ji tikras gamtos stebuklas, ji verta, kad ją papuoščiau. Tad ir kabinu du raudonus klasikinius burbulus. Pora visada lemia magišką ateitį, laimę. Gražu, gražiau, gražiausia.

Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų linkiu Jums visiems, kurie mūsų stotyje ir mūsų smagiame muziejuje jau buvote, ir tiems, kurie greit greit būsite. Juk čia nepabuvę, gyvenimo pilnatvės nepajusite... Štai taip.