Taip, čia, tarp Trumbatiškio, Surdegio ir Gaidamiškio, slėpėsi paskutinieji Debeikių krašto partizanai. Jų buvo tik trys, paskutiniųjų iš garsiojo Aro būrio trejybė, o priešų – daugybė. Jau daugiau, negu bičiulių, nes buvo 1952-ieji, kai dauguma geriausiųjų gulėjo šaltame kape, vargo lageriuose, tremtyje, o pasilikusius visaip baugino, kamavo kolchozuose, neleido gyventi. Grasinimais, vilionėmis vertė bendradarbiauti, tikrų ar fiktyvių pagalbininkų sąrašuose jų – dešimtys.

Ir tada išaušo lemtingas balandžio 29-osios rytas. Kuomet sužinojo, kur slepiasi laisvės kariai, keliais sunkvežimiais atvyko daugiau nei du šimtai iki dantų ginkluotų sovietų kareivių, stribų ir milicininkų su šunimis. Kautynės nebuvo labai ilgos. Iš karto stoję į atvirą mūšį ir atidengę stiprią automatinių ginklų ugnį, greit suvokė, kad jėgos labai jau nelygios, kad greit pasibaigs jų menki šaudmenų ištekliai, bandė trauktis ir taip  iš apsupimo ištrūkti. Persekiotojų atsikratyti nepasisekė. Trijų nukautųjų kūnus – jie buvo kritę kelių kilometrų ruože – surinko ir atvežė iš mūšio lauko, numetė Trumbatiškio geležinkelio stoties perone.

Bronius Mazūra-Kunotas, kulkų pakirstas ant geležinkelio pylimo, dar tebebuvo gyvas, gal būtų ir išgyvenęs, jei kas jam būtų suteikęs medicininę pagalbą. Tačiau priešai jį užgriuvo su neregėtu įniršiu. Mat, dar įtarė, kad tai jis nušovė brangų pėdsekį šunį. Lietuvį daužė buožėmis, durtuvais išbadė akis, smaigstė kūną, kol pribaigė. Kartu buvo nukauti Vytautas Guobužas-Viesulas ir Bronius Morkūnas-Diemedis, abu iš netolimų Barkuškių bei Stalėriškio kaimų. Iš Trumbatiškio juos nugabeno į Anykščius, kur vėl numetė stribų būstinės kieme, o po kelių dienų nežinia kur užkasė. Jų kapas – visa Aukštaitija.

Baudėjų operacijos aktą pasirašė net trys majorai, kapitonas, pora leitenantų, stribas Stasiškis. Jame buvo paminėtas sėkmingas leitenanto Taliato darbas su agentu Liepa, dėl ko šiam reikėtų išmokėti 800 rublių premiją, o kariškiui skirti tarnybinį pagyrimą ar paaukštinimą.

O mūsų balandžio 30-osios rytmečio kelias pirmiausia nuvedė į Trumbatiškį, kur šalia apleisto stoties rūmo prisiminėme šlovingą istoriją. Uždegėme keturias žvakeles, kartu pagerbdami ir tuomet balandžio pradžioje žuvusį Algirdą Varną-Gaidelį.

Po to – kapų lankymas Debeikiuose, pamaldos bažnyčioje, smagi jaunųjų šaulių rikiuotė ir nuostabiausias žygis per gražiausias Aukštaitijos kalvas, per Vajėšius, Kiaušus, „miesto krūmus“, Janydžius iki pat Anykščių miesto. Beveik trisdešimt tūkstančių žingsnių pagarbios atminties.