Antaninės Anykščiuose

Rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio vardo diena būdavo švenčiama kasmet.

Atsiminimai liudija, kad iš vakaro seserys Kairytės nupindavo ąžuolo šakų vainiką, sutemus paslapčia papuošdavo verandą, o iš ryto ateidavo su gėlių puokšte ir rašytoją pasveikindavo daina. L. Žukauskienė visus vaišindavo pyragu, o A. Vienuolis įpildavo nedidelę taurelę savo gamybos likerio „Trejos devynerios“.

Tradicija švęsti muziejuje Antanines gyvuoja ir mūsų dienomis. Kasmet gražų birželio 13-osios vakarą prisimenamas didysis Anykščių mylėtojas ir populiarintojas Antanas Vienuolis, jo platūs kultūriniai interesai bei šiltas ir nuoširdus žmogiškasis bendravimas. A. Vienuolis asmeniškai pažinojo nemažai XX a. pirmosios pusės dailininkų, su jais bendradarbiavo kultūrinėje spaudoje, ne vieną priėmė savo namuose, kartu keliaudavo po Anykščių kraštą. Ne vienas dailininkas yra kūręs A. Vienuolio portretus, iliustravęs jo knygas, ne vienas yra svečiavęsis vaišinguose Žukauskų namuose. Čia būta skulptoriaus J. Zikaro, dailininkų I. Šlapelio, Leipcigo meno akademijos profesoriaus N. Buche su studentais, artimo A. Vienuolio bičiulio A. Varno, M. Dobužinskio, R. Kalpoko ir kt. Ne vienas dailininkas už svetingą priėmimą padovanodavęs savo darbų – taip pamažu kaupėsi muziejaus dailės fondas.

A. Vienuolio memorialiniame kambaryje yra eksponuojamas puikus A. Vienuolio bičiulio dailininko Leono Katino (1907−1984) paveikslas „Antano Baranausko klėtelė“ (1957). L. Katinas ne kartą lankėsi pas A. Vienuolį – 1956 m. apsilankymą liudija Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomas paveikslas „Rašytojo Antano Vienuolio sodyba Anykščiuose“. Vienam Antaninių vakarui šis memorialinis peizažas, kuriam būdingas realizmas, paįvairintas impresionizmo ir modernizmo bruožais, vėl atkeliavo ten, kur ir buvo sukurtas – Muziejus pakvietė aplankyti vieno eksponato parodą, sujungiančią beveik septynias dešimtis metų.

O A. Vienuolio sodas Antaninių dieną pavirto stebuklinga meno gimimo erdve – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Piešimo studijos lektoriai Austė Kabašinskienė ir Justinas Krasuckas bei Anykščių meno mokyklos Dailės skyriaus mokiniai į savo popieriaus lapus perkėlė senosios sodybos vaizdą, išvystą panašiu rakursu, bet jau dabartinio jauno žmogaus žvilgsniu.

Visus savo svečius A. Vienuolis kviesdavo aplankyti A. Baranausko klėtelę, su užsidegimu pasakodavo apie jos eksponatus, liudijančius įvairius poeto ir vyskupo gyvenimo etapus ar gausius talentus. Pats mėgęs muziką, rašytojas, pakeldamas klėtelėje saugomą smuikelį, kalbėdavo apie A. Baranausko muzikinius sugebėjimus, apie jo mokėjimą griežti smuiku ar groti gitara.

Antaninių vakarą prie Klėtelės irgi skambėjo A. Baranausko mėgta muzika – susirinkusiems pristatyta programa „Tas švelnus gitaros skambesys“, kurią pateikė autorinių dainų bei romansų atlikėja Daiva Steponavičienė, sceniniu vardu Rugiaveidė, bei broliai dvyniai Saulius ir Paulius Steponavičiai. Paulius Steponavičius, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus restauratorius, ne tik grojo ir dainavo – jis anykštėnams pristatė unikalius eksponatus iš savo muziejaus rinkinių: XIX a. gitaras, kokiomis galėjo groti ir A. Baranauskas.

Antaninių dieną į Muziejus sulaukė mažylių iš darželio „Žilvitis“ bei A. Baranausko pagrindinės mokyklos šeštokų.  Jie domėjosi, ką ir kaip piešia dailininkai, iš žolės pasigamino savo paukštelį, ar su A. Baranausko klėtele bei Anykščių šileliu susipažino labai netradiciškai – lauke žaisdami žaidimus ir patys pasijausdami šilelio gyventojais ar klėtelės saugotojais.

Adelės Bakšienės nuotraukos