Tą rugsėjo šeštadienį Anykščių mieste šurmuliavo Obuolinių šventė bei Šv. apaštalo evangelisto Mato atlaidų įžanga, o Rekstino miške netoli Panevėžio siaurojo geležinkelio 118-ąjį gimtadienį šventė smagūs žmonės. Buvo šviesi diena, o aš prisidėjau prie viso bendro gėrio vieno paveikslo paroda – „instaliacija“.

Juk pamaniau, kad viskas, kas susiję su mūsų mažuoju traukinuku – „siauruku“, – yra šiandien gera, reikšminga, prasminga ir reikalinga.

Keistuolis – bent jau taip apie jį sako dauguma anykštėnų. Šį bei tą veikiantis šiame gyvenime, o kartais dar ir tapantis Vladas Juodgalvis vieną 2010-ųjų naktį susapnavo keistą viziją, kurioje šmėžavo keistos moterys, simboliai ir žalias Siauruko vagonas.

Iš tiesų gi tyliai ir sunkiai, su jauduliu kalbantis Vladas sapnuoja daug. O sapnus bando perkelti į piešinius. Tokie menininkai vadinami, lyg tai „antroposchopais“.

Tą paveikslėlį su Siauruku nusipirkau „Bėk bėk, žirgeli!“ šventėje Niūronyse. Kažkokia keista buvo nuotaika. Paveikslas man neatrodė labai geras, tačiau panorau jį nusipirkti ir visai dosniai sumokėjau. Retai taip man nutinka.

Ir ką gi jame mes galime išskaityti? Kūdikis ananaso vaisiaus kūnu, paauglė su pionierišku kaklaraiščiu perone, moteris, besiruošianti išlipti pro traukinio duris. Ji – tarsi iš pirties, liemenį apsisiautusi rankšluosčiu. Vagono languose paslaptingi skaičiai, besijuokiantis Buratinas, karnavalą menantys blizgučiai...

Tarsi iššovus konfeti – juk Siauruko gimtadienis!