Mano senelis Antanas taip pat augo Petrapilyje. Buvo lankęs rusišką mokyklą, tačiau nežinia kur lavinęsis, mokėjo dailiai rašyti ir lietuviškai. Iš kur tas lietuviško žodžio ir rašto pažinimas, niekas taip ir neišklausė. Mat tik ūgtelėjęs įsijungė į darbininkų armiją – dirbęs fabrike, o vėliau sugebėjęs įsitaisyti geležinkelyje, tapo vienu iš mašinisto padėjėjų. Kažkodėl kalbėti labai nemėgęs, visuomet tyloje, tik esant reikalui ką pasakydavo, ir vėl tylus. Senatvėje prasitaręs, kad garvežyje buvęs prie „gudoko“ – supratome, kad prie švilpuko.

Imperijos pilietis. Prasidėjus Didžiajam karui, buvo jau devyniolikmetis, tad buvo mobilizuotas į kariuomenę. Pašauktas garvežį išmainė į žirgą. Kavaleristas. Karpatų kalnai, susirėmimai su austrų kariais, kulka, pataikiusi į ranką...

Karui priblėsus, sugrįžo į į Piterį, tuo metu jau vadinamą Petrogradu. Vėl garvežys ir viltis sugrįžti namo – į tikrąją tėvynę Lietuvą. Nors ir buvo darbininkiškos kilmės, tarsi ir nepavojingos naujam režimui darbininkų klasės atstovas, bet pabūgo, kad gali įvykti klaida. O to meto Rusijoj, kol išsiaiškins, galėjo ir sušaudyti. Pagaliau tėvai išsiruošė, kartu keliavo ir Antanas, dar du jo broliai ir sesuo. Nors didžių vargų ir pavojų pergyveno, bet sveiki ir gyvi sugrįžo į Vyžuonas, viską teko pradėti iš naujo, tarnaujant dvare. Mat pasilikę visai pliki – tai, ką buvo užgyvenę, pražuvo karo ir kruvinosios revoliucijos audrose.

Dažnai pagalvoju apie savo senelio kelius Petrapilyje, apie jo keliones traukiniu, gal net linija, jungiančia didįjį miestą su carų rezidencija Carskoje Selo. Gal jo garvežys pasukdavo ir į tolimesnes keliones – į Maskvą, ar dar tolėliau...