Vieną savaitgalį Anykščių geležinkelio stotyje buvo sukamas dokumentinis filmas apie nepaprastas seseris Garliavos gyventojas Piplytes. Pakuonio parapijos Bačkininkėlių kaime, dabartinio Prienų rajono teritorijoje, gyvenusi Piplių šeima, kurioje augo aštuonios seserys ir du broliai, tevaldė 2 hektarus žemės, tačiau sovietų valdžiai kažkuo neįtiko ir juos trėmė į Sibirą.

Taip jau atsitiko, kad aktyvistams pavyko sugauti tėvus bei vieną iš vyresnių seserų, kiti išbėgiojo, išsislapstė ir tarnaudami, įvairius darbus dirbdami, pas gimines ar net visai nepažįstamus žmones slėpdamiesi, kiek galėjo pasimokė, suaugo ir garbingai gyveno. Trys seserys iš to didžio pulkelio, Aldona, Genovaitė ir Julija, nūnai gyvena Garliavoje. Visus stebina savo elegancija, šviesiu pažiūriu į gyvenimą bei gebėjimu dainuoti senąsias mūsų tautos dainas.

Ypatingą jų šeimos istoriją režisierė Inesa Kurklietytė sumanė užfiksuoti dokumentiniame filme, menine kalba papasakoti. Filmo epizodai buvo kuriami Anykščių geležinkelio stotyje – perone bei senojoje keleivių salėje, prie tremtinių vagono moderniojoje ekspozicijoje. O štai važiuodamos rankine drezina, balsingosios ir gerai viena kitai tariančios seserys dainavo gražiausias dainas apie narsius bernelius, vargus, džiaugsmus bei tėvynę Lietuvą. Kaip pasakų fėjos – vienodomis drobės nėrinių bei audinių suknelėmis, pirštinaitėmis, plačiomis skrybėlėmis baltuojančios moterys, tiesiog burtu stūksojo besimerkiančios saulės spinduliuose.

Kaip gi vadinsis filmas? Režisierė su didžiu džiugesiu atsakė, kad greičiausiai „Seserys Piplytės“ ar „Gražuolės Piplytės“. Talentingai kino kūrėjai talkina puikūs operatoriai Algimantas Mikutėnas ir Adomas Jablonskis, tad tikimasi įspūdingų vaizdų, tikrojo, paveikaus meno.