„Laisvosios Europos“ radijas – balsas iš Vakarų pasaulio, balsas su teisinga ir viltinga žinia, kad kada nors Lietuva vėl bus laisva. Jį girdėjau ir slogiais metais, kuomet sovietiją slėgė sąstingis, generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo valdymo metais, ir po to, kai ėmė laisvėti, kai nauju keliu žengti kvietė Michailas Gorbačiovas, ir dar tada, kai Lietuva buvo jau laisva ir palengva mokėsi demokratijos. Žinios buvo transliuojamos iš radijo redakcijų Miunchene, o vėliau Prahoje, iš alaus ir geležinkelių miestų.

Miuncheno transporto muziejus tiesiog pribloškia įvairaus senosios technikos, o ypač garvežių bei lokomotyvų gausa. Geležinkeliai ir Bavarijos žaliosios kalvos bei kalnai, tolumose net sniegingosios Alpės ir daugybė geležinkelio linijų. Ne tik daugybė galimybių keliauti  traukiniais, bet ir alaus gaivos mėgėjų gausa. Technikos progreso ir „Oktoberfest“ dvasia. Kažkuo panaši ir Čekija. Bet kalbu apie „Laisvąją Europą“, apie ją Miunchene, apie lietuvių redakcijos darbuotojų pomėgį skystajai duonai – bavariškam alui. Kuris gal taip pat lėmė, kad kolektyve tvyrojo taiki, be jokių nesusipratimų atmosfera.

Prahoje jie įsikūrė 1995-aisiais buvusiame ČSSR parlamento pastate, redakcijai vadovavo Saulius Tomas Kondrotas. Tuomet ten darbavosi Virgis Valentinavičius, Irena Vaišvilaitė. Smagu buvo klausytis jų, o ypač su ypatingu kruopštumu parengtų paskutiniųjų laidų. Dirbo tuomet labai gerai, matyt, tikėjosi, kad finansavimas bus pratęstas. Su kokiu žavesiu kreipdavosi vienas į kitą programos skilčių perėjimuose: „Virgi...“ arba  „Irena, tu tuo domėjaisi...“

Apie tą laiką ir ateities perspektyvas gana atvirai, įžvalgiai ir net papiktinančiai viename interviu kalbėjęs S. T. Kondratas tikino, kad jis niekuomet į Lietuvą negrįšiąs, nes norįs gyventi laisvame pasaulyje. Jis pranašavo, kad sovietų įdiegta vergo dvasia dar ilgai persekios mūsų šalies gyventojus, o demokratijos bus mažai ir, ko gero, ji bus kitokia – iškraipyta, pritempta galingųjų užgaidoms pildyti.

Tačiau laisvės yra – galime be didesnių trukdžių nukeliauti į Prahą ar Miuncheną, o iš Bavarijos sostinės keliauti moderniais ir greitais traukiniais į Amsterdamą, Frankfurtą, net per Alpių kalnus į Insbruką ar Vieną. Iš Prahos vėl atsiveria keliai, smagu būtų pavažiuoti traukiniu kad ir į Budapeštą. Arba užeiti į vieną iš čekiško alaus restoranų „Vytopna“ sostinėje, kur puikųjį „Krušovice“ alų klientams gabena ant stalelių ištiestais bėgiais riedantis mažas mažas traukinys. Tereikia, rodos, tiek nedaug – turėti pinigų...