Pirmasis traukinio apiplėšimas Anykštos pašlaitėse, prie Žažumbrio ąžuolo, įvyko bene vasarą. Tuo metu plėšikų šutvėje buvo smagių moterų, buvo ir kumelaičių, kurioms, kaip ir filme „Tadas Blinda“, sugautiesiems teko užpakalius bučiuoti...

Parašiau apie tą pirmąjį plėšimą nedidelį straipsnelį, kurį paskaitę viešintiškiai ne juokais sunerimo. Kaimynas ėjo pas kaimyną, godojosi, dejavo, gailėjo, kad anie taip prisidirbo. Mat, parašyta tai buvo ne tik apie traukinio apiplėšimą, bet ir apie tai, kad svarbiausiųjų – Vytelio, Alberto ir Vandos – ieško policija. Vanda ir turėjo atlaikyti smalsių kaimynų spaudimą, tačiau atsikirto: esą, reikėjo žiūrėti, kad straipsnelio sakiniai išskirti kabutėmis. „Kabutės...“ – nustebo senyva moterėlė iš namų kairėje, mat, nežinojo, ką jos reiškia.

Po to apiplėšimas sekė apiplėšimą – viešintiškiai darbavosi nė kiek ne prasčiau, nei Boni, Klaidas ir kiti garsiausi Amerikos gangsteriai bei traukinių plėšikai. Plėšiama buvo su išmone ir gilia filosofine mintimi. Juk baugaus atamano Blindausko pistoletų šūviai, rūstus balsas tarsi sušvelnėdavo, prabilus kunigą įkūnijančiam Albertui.

Jis ramiai imdavo dėstyti apie didelį pavojų valdyti didelius ir nelabai didelius turtus. Apie tai, kad jokios prabangos neturėtų būti, ir vardan kuo greitesnio svieto sulyginimo visi turėtų be jokių kalbų gera valia plėšikams atiduoti papuošalus, brangenybes, pinigus ir kitokį gėrį. Ta proga dvasiškis žadėjo ir nuodėmių atleidimo bei ramaus gyvenimo malones suteikti...