Kadaise, nuo pat XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio, Panemunėlio geležinkelio stotis plačios apylinkės gyventojams tapo tikriausiais vartais į platųjį pasaulį. Ūkininkams tai buvo pati didžiausia išaugintų gėrybių pardavimų vieta, ypač svarbi taip sėkmingai tarpukariu auginamiems bekonams. Čia prasidėdavo mūsų baltučių, švaručių riestasnukių kelionė į Vakarų Europos ir dar tolimesnes rinkas.

Štai tas istorinis kelias nuo Svėdasų per Vaitkūnus, Tereldžius, Naujasodį, Salas, per šviesias kalvas vingiuojantis vieškelis, poetiška ir realistiškai grubi jo atmintis. Atmintis gūdžios nakties, tuoj po vidurnakčio, kuomet tekdavo išjudėti iš namų, kad jau šviesų bet ankstų rytą nebūtum paskutinis tokios pat sėkmės siekiančių ūkininkų eilėje.

Suveždavo savo mielus bekonus – apie 80 kilogramų sveriančius, standartinius, su didžiu sumanumu ir meile supenėtus, prieš kelionę išpraustus, kartais net kreida užteptomis dėmelėmis ir intapais. Kad būtų visiškai tyras ir baltas, kad priekabus priėmėjas jo neišbrokuotų, ir netektų vėl keliolika kilometrų atgal be sėkmės su diegiančiu skauduliu širdyje namo dardėti. Juk pinigai taip reikalingi – ir mokesčiams, ir besimokantiems vaikams, ir kitiems reikalams. Beje, labai labai sugrįžtančiųjų laukdavo namuose mažesni vaikai – vis ką nors atveš: ar riestainių, ar saldainių, ar egzotišką egzotišką... apelsiną!

Istorinis kelias, paminklo vertas kelias. Juo savo kelionę į pasaulio viltį pradėjo ir vienas garsiausių svėdasiškių Adomas Prūsas.

Jis savo labai įdomioje gyvenimo atminties knygoje rašo ir apie savo įspūdį, pirmą kartą sėdant į traukinį Panemunėlyje.

Ta pati 1873 m. pastatyta stotis, ta pati erdvė, kurioje ir skaitau šiuos žodžius: „...Turiu prisipažinti, kad sėsdamas Panemunėlio stotyje 1894 metais į vagoną, pirmą sykį savo gyvenime atsidūriau traukinyje. Nepaprastas jausmas apėmė mane, kai traukinys sušvilpęs, sunkiai alsuodamas pradėjo iš vietos judėti ir įsismaginęs riedėjo greičiau už arklių traukiamą vežimą ir be didelių niuksų. Rodėsi, kaip kokį šokį jis šoko, atmušdamas ratais bėgių sudūrimus į taktą: viens, du, trys, viens, du, trys, ir tuo dar labiau veikė mano ypatingą nuotaiką...“

Taip prasidėjo penkiolikmečio jaunuolio iš Grikiapelių kaimo kelionė į didįjį imperijos miestą Petrapilį.

Ten jis patirs daug įdomaus, lavinsis, dirbs, taps puikiu buhalteriu, o mūsų tėvynei tapus nepriklausoma, sugrįžęs kurs Lietuvos banką ir savo dailiu parašu garbingai papuoš visus 1922 m. laidos litų banknotus.

Nūnai prie Panemunėlio stoties rūmo tylu, nūnai snaudžia jis baltomis plytomis užmūrytais langais, tarsi geresnių laikų laukdamas. Niekas nebekopia plačiais laiptais, nebevarsto paradinių durų, bet traukiniai tebevažinėja.

Keistokas grafikas: jame surašyta, kaip Panemunėlio keleivis gali nuvažiuoti į Kupiškį, į Šiaulius – tik į vieną pusę, o apie keliones į Rokiškį, į Daugpilį – nė žodžio?

Ir, o stebukle, – vos po kelių minučių kažkur vakaruose sušvilpė, raudonais mirksiukais sumirgėjo žibintai ties pervaža – ir didžiuliu greičiu Rokiškio link pro mane praskriejo geltonas geltonas, paslaptingas paslaptingas traukinys...