Pokariu buvo galima įsidarbinti geležinkelyje ir tarsi išsigelbėti. Pirmiausia – nuo šaukimo į kariuomenę besibaigiant karui ar vėlesniu neramiu metu, be to, turėti nuolatinį darbą ir pajamas bei išvengti kolchozinės vergijos.

Mūsų Siaurukas neišvengiamai buvo susijęs su partizaniniu judėjimu, jo tarnautojai padėdavo miško broliams, tačiau Siauruku specialiame vagone važinėjo ir nuožmusis geležinkelio saugumo vadas Kuzavenko.

Jis Anykščių stotyje kabinetą buvo įsirengęs antrame aukšte - užėmęs viršininko butą, nes tuo metu jis buvo didžiausias viršininkas. Atvykęs tuoj pat imdavosi darbo: ką nors areštuodavo, tardydavo, paleisdavo ar sodindavo į grotuotą vagoną ir gabendavo į Panevėžio kalėjimą.

Kartą 1949 m. vasarą, vos tik atvykus iš Panevėžio dviems vagonams raudonarmiečių ir nužygiavus į stotį, Albinas Milčiukas-Tigras su dar pora drąsių vyrų įsiveržė į stotį. Ten belaukiantiems rusams pabėgėliams, būsimiems kolonistams paliepė kuo greičiau nešdintis į Rusiją, taip pat sunaikino Lenino, Stalino ir kitų žydiškai bolševikiškų sovietų vadovų paveikslus. Dar išplėšė bufetą, ten iš kasos paėmė kelias dešimtis rublių, dar šiokių tokių mažmožių iš lentynų. Išėję į peroną, vyrai užsirūkė trofėjinių papirosų, paleido seriją iš automato ir pasitraukė į saugią vietą.

Povilas Navikas ir Pasmodų kaimo buvo geležinkelininkas. Dar visai jaunas vyrukas, bet sumanus ir uolus partizanų pagalbininkas bei ryšininkas. Jaunas vyras, galėjo gi nepadėti, galėjo eiti savo keliu, būti tiesiog abejingas stebėtojas. Tačiau ne – jo, senlietuvio, laisvės mylėtojo dvasia išvedė jį į kovos prieš okupantus kelią. Areštas, kankinimai, kalėjimas – ir tik po ilgų nelaisvės metų vėl sugrįžo į tėvynę, į gimtąjį kaimą atvažiavo traukinuku. Siauruku mieliausiu.