Knygnešystės ženklai L. ir S. Didžiulių sodyboje-muziejuje

Lietuviškos spaudos draudimo metais (1864–1904) Griežionėlėse kryžiavosi pačių aktyviausių knygnešių keliai: knygų, kitų spaudinių iš Tilžės, Ragainės atnešdavo Garšvių draugijos knygnešiai Jurgis Bielinis, tituluojamas knygnešių karaliumi, ar Kazimieras Ūdra. Knygnešiai pas Didžiulius apsistodavo, gaudavo pavalgyti, pernakvoti. Iš Didžiulių sodybos perskirstytas ir sukomplektuotas lietuviškas žodis Jono Šaučiūno, Juozo Mickūnaičio, Juozo ir Jurgio Baranauskų, Juozo Maldžiaus, Antano Justinavičiaus dėka pasiekdavo ir artimesnes, ir atokesnes apylinkes. Dažnai ir patys Didžiuliai, susisodinę vaikus, dienos metu geraisiais keliais veždavo draudžiamą literatūrą, suslėptą vežime po šienu.

Kitas gi knygas jie slėpė slaptavietėje, kuri buvo už virtuvinės spintos, sumeistrautos gretimo Grumbinų kaimo staliaus, gero S. Didžiulio draugo ir slaptų knygų skaitytojo Stasio Jasevičiaus. Vietiniai knygnešiai išnešiodavo Didžiulių vaikų suruoštus knygų pundelius vaikišku raštu užrašytais adresais, kad būtų mažiau įtarimo.

Caro valdžia už lietuviškų knygų platinimą persekiojo, baudė, kalino, trėmė į Rytų ar Šiaurės gubernijas. Liudvika ir Stanislovas Didžiuliai labai rizikavo tiek savo, tiek vaikų ateitimi. Kiek kartų namuose buvo darytos kratos – nė karto nebuvo aptikta slėptuvė. Užtat vis paimdavo cenzūrai legaliai laikytų knygų, jas siųsdavo net į Sankt Peterburgą. Susigrąžinti jas po cenzūros buvo nelengva. Dėl netikėtų kratų L. Didžiulienė sunaikino ir dalį savo rankraščių.

1883 m. pasirodžius pirmajam lietuvių laikraščiui „Aušra”, o nuo 1889 m. – ir „Varpui”, abu sutuoktiniai ne tik juos skaitė, uoliai platino, bet ir spausdino savo straipsnelius, pasirašydami Pelikso Mažiulio, Žmonos slapyvardžiais.