Buvo tai jau prieš dešimtmetį. Tuomet aš, tiesiog netikėtai numetęs nuo nosies akinius ir pakilęs nuo stalo, pastebėjau – koks puikus, iškalbingas natiurmortas prieš akis. Tereikėjo tik išsitraukti fotoaparatą ir spragtelėti.

Telefonu tuo jau niekur nepaskambinsi, neatsilieps žavioji šviesiaplaukė žavingu balsu iš telefonų stoties, pratardama: „Centrinė klauso“. Ir aš nepasakysiu jai, kad panelės balsas šitoks nuostabus. Ir nepaprašysiu sujungti su kitu viršininku...

Akiniai, jų kotelių melsvumas. Čia jau bičiulis Raimondas tiesiog su meile pasistengė, iš kažkur ištraukė. Nuostabūs buvo akinukai. Jais taip džiaugiausi – ir pražudžiau svečioj šaly. Pražudžiau Tatrų kalnuose, ten, visai netoli prie Morsko oko ežero.

Ne, visai be jokio tragiškumo, be kritimų į bedugnę, be jokio krislelio kalnų romantikos. Prisėdau prie stalelio šalia tako į viršų, po to pakilau, žengiau kelias dešimtis žingsnių – kad patogiau būtų pro žiūronus pasidairyti. Pasisukinėjau šen bei ten, o sugrįžęs savo kasdieninių „žiūronų“ neberadau. Gal koks blogiausiomis tautos savybėmis persisunkęs lenkas juos prisimatavo. Toks panašiai įtartinas netoliese ir sėdėjo, bet kaip gi aš patikrinsiu, kad tai mano akiniai jau jo nosį balnoja, ir jau jo akys pro stiklelius spindi. Kalnų auka...

Kepurė mėlynuolė, tikriausio mašinisto nešiota, ji dar kažkur pasilikusi, kaip ir raktai, atokiau gulintys. O štai rankraščiai į knygą apie Viešintas transformavosi... Jie išliko, jie pasklido po pasaulį savo žalio viršelio, puslapių su žodžiais su nuotraukomis materija, pamatyta, garsiai ar tylomis perskaityta mintis dvasiškai išsiskleidė, išliko daugelio mintyse.