Viršininko istorijos, papasakotos 2016-aisiais

Kadaise vienas didžiausių mūsų epochos lietuvių poetų, aukštaitis, uteniškis Alfonsas Nyka-Niliūnas apie mūsų siauruką, stoties pasaulį rašė ir pripažino, kad vis gi laimingesnis yra tas, kuris ne išvyksta nežinia kur, tačiau pasilieka...

Toks pastebėjimas svarbus mūsų laikams, kai daugybė tėvynainių sėda į visokias modernias „karietas“ ir tolyn tolyn iš tėvynės keliauja. Ten, kur geriau, ten, kur daugiau moka, kur mažiau skriaudžia, keliauja – tarsi ne žmonės tai, o paprasčiausios prekės būtų... Sugrįžta trumpam, dažnai stotin užsuka, pasakojimų apie Lietuvą, jos šlovę, pasiaukojusius tėvynei žmones paklauso, ir, matyt, suvokia, kad be reikalo tėvynę ir bičiulius tėvynėje apleido, savo energiją svetimiems pardavė, o tėvynainius paliko vienus vargti ir kovoti su neteisybėmis, su savais juoduliais.

Peronas, keliomis juostomis besidriekiantys plieno keliai, bėgiai, sugėrę beveik pusantro amžiaus bildesius, jų skambesys, senmedžių ūksmė ir tylos (silence) fontanas. Amžinosios stoties rūmų salės grindų plytelės, sename grafike įstrigusi kelionių į Ašchabadą, Sočį, Vladivostoką vizija... Stoties viršininko tautinis-patriotinis kabinetas – praeities ir viltingos ateities dvasia. Senieji sandėliai su „deficito“ ir vaiduokliškojo „Tvin Pikso“ vizijomis. „Europos“ paslaptys – spindintis vitrinų stiklas ir tamsus garvežio „Škoda“ taurumas...

Grindinys, sugėręs ne tik bekonus parduoti vežančių ūkininkų vežimų ratų tarškesį, arklių kanopų taukšėjimą, bet ir tetos Betos nušauto mūsų  tautos rimtį pažeidusio gruzino kraują – čia tik aliuzija į filmą „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Dar ir „Duburio“, „Ekskursantės“, „Trispalvio“ atmintis...

Ateik, žmogau, gėrėkis, pažink...