Knyga „Antanas Vienuolis ir amžininkai : laiškų dialogai“ keliauja po Lietuvą

2025-ųjų pabaigoje Muziejus kartu su partneriu – Vilniaus universiteto biblioteka – išleido šaltinių publikacijos „Antano Vienuolio asmeninė ir tarnybinė korespondencija“ pirmąjį tomą „Antanas Vienuolis ir amžininkai : laiškų dialogai“.

Kelionę pas skaitytojus solidi knyga pradėjo Vilniaus universitete 2025 m. gruodį ir tęs 2026-aisiais.

Rašytojo ir Muziejaus įkūrėjo A. Vienuolio asmenybės populiarinimo programa pavasarį stabtelės Anykščiuose, aplankys Panevėžį, Uteną, Rokiškį ir kitus kaimynus, vėliau svečiuosis Žemaitijoje ir pajūryje, sekdama A. Vienuolio kultūrinių ryšių pėdsakais.

Gegužės 13 d. 15 val. knyga „Antanas Vienuolis ir amžininkai: laiškų dialogai“ pristatyta ir Vilniaus universiteto bibliotekoje. Čia J. Lelevelio salėje buvo surengta kultūros popietė „Antano Vienuolio egodokumentai Vilniaus universiteto bibliotekoje“.

Šaltinių publikacijos sudarytojai ir rengėjai dr. Inga Liepaitė ir muziejininkas Antanas Verbickas pasakojo, kokių įdomybių surado šio bibliotekos lobynuose ir sudėjo į savo naujausią knygą. Renginio dalyviai patys skaitė pasakojimą iliustruojančių egodokumentų fragmentus.

Balandžio 21 d. 17 val. Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje Muziejus surengė kultūros popietę „Ar dar pažįstame Antaną Vienuolį?“ ir knygos „Antanas Vienuolis ir amžininkai : laiškų dialogai“ sutiktuves. Dalyvavo šaltinių publikacijos sudarytojai ir rengėjai dr. I. Liepaitė ir A. Verbickas bei Anykščių kultūros centro folkloro ansamblis „Valaukis“ (vadovė R. Stumburienė).

Renginį priėmusi biblioteka 2027 m. minės Juozo Keliuočio 120-ąsias gimimo metines, todėl siekia, kad kuo daugiau Rokiškio krašto žmonių pažintų šią neeilinę asmenybę, kurios vardu pavadinta viešoji biblioteka.

Nors kultūros popietės centre buvo A. Vienuolis, renginyje bus skiriama daug dėmesio ir jo amžininko Juozo Keliuočio gyvenimui. Renginio dalyviai sužinojo daug įdomių faktų, siejusių A. Vienuolį ir J. Keliuotį (A. Vienuolio veiksmai, padedant išlaisvinti J. Keliuotį, jų bendravimas Anykščiuose 1956 m. rudenį ir kt.). Laiškai, XX a. istorijos ir gyva folkloro muzika sukūrė nepakartojamą bendravimo aplinką.

Utena pasikalbėjimui apie naujausią Muziejaus knygą − „Antanas Vienuolis ir amžininkai : laiškų dialogai“ – buvo pasirinkta neatsitiktinai. Balandžio 7-oji – rašytojo A. Žukausko-Vienuolio gimtadienis, o ryšys su šiuo miestu – kaip tik iš giminės ateinantis.

Uteniškis mokytojas Rapolas Šaltenis, su pagarba prisimenamas daugelio uteniškių, kaip ir jo žmona Sofija ir visa plati Šaltenių giminė, buvo A. Vienuolio sesers Emilijos Šaltenienės sūnus. A. Vienuolis dažnai lankydavęsis Utenoje pas Rapolą, padėjęs jam siekti mokslų, vėliau, jam jau mokytojaujant, paglobodavęs gimnazijos literatus, ne kartą ir pats patarimo teiravęsis kūrybos ar redagavimo klausimais. Vis primindamas, kad abu yra iš poeto ir vyskupo Antano Baranausko giminės medžio kilę, skatino Rapolą ieškoti žemaičių poetės Karolinos Praniauskaitės, paskatinusios jaunąjį Antaną paimti plunksną, kapo senosiose Utenos kapinėse – mokytojo R. Šaltenio iniciatyva pastatytas paminklas simbolinio kapo vietoje. Visą vakarą A. Baranausko dvasios pamiršti neleido Anykščių kultūros centro folkloro ansamblis „Valaukis“ (vadovė Regina Stumburienė), giedojęs „Anykščių šilelį“ ir kitas giesmes.

Tą antradienio vakare A. Vienuolis į uteniškius žvelgė iš nuotraukų modernioje ir jaukioje A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Beje, laiškų bibliotekos „patronams“ Miškiniams knygoje nėra, bet Antanas Miškinis savo atsiminimuose yra paliudijęs, jog daug metų  − nuo 1928 iki 1957 m. − yra bendravęs su A. Vienuoliu.

Knygos rengėjai − Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vadovė dr. Inga Liepaitė bei A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus muziejininkas Antanas Verbickas, pradėję nuo persipynusių giminystės, bičiulystės, pažinties ryšių, ir toliau narpliojo A. Vienuolio asmenines, visuomenines ir kūrybines peripetijas, atsiskleidžiančias laiškuose.

„Laiškų ne tik nemoku rašyti, bet ir tingiu,“ – ši A. Vienuolio frazė, už akies užkliuvusi ir knygos rengėjams, sunkiai tikėtina, kai žvelgi į 900 puslapių knygą, kurioje publikuota 726 laiškų, iš jų 585 − A. Vienuolio; jų chronologinės ribos – 1907−1957 metai. Pasak knygos sudarytojų, jų tikslas buvęs surinkti į vieną knygą visus A. Vienuolio jau anksčiau publikuotus ir dar nepublikuotus laiškus, paskelbti laiškų dialogus su amžininkais, su kuriais A. Vienuolis intensyviai ir išsamiai susirašinėjo.

Knygos redaktorė dr. Ilona Čiužauskaitė kaip didžiulį knygos privalumą pabrėžė būtent tekstų autentiškumą, publikavimą be kupiūrų ir cenzūros, o ypač – komentarus. Kai kurie iš jų – tarsi mažos detektyvinės istorijos, galinčios atskleisti daug sovietmečio kultūros, politikos, socialinių realijų, nes autoriai stengėsi paaiškinti kiekvieną asmenvardį, vietovardį, laiško autoriaus ar adresato santykį su A. Vienuoliu.

Patys knygos rengėjai dalijosi jiems patiems labiausiai įsiminusiais momentais. Štai dr. Inga Liepaitė, parengusi A. Vienuolio laišką dailininkui K. Šimoniui, jau kitaip žvelgs į jo tapytą rašytojo sūnaus Stasiuko portretą, dabar kabantį A. Vienuolio memorialiniame kambaryje, apie kurio ne visai sėkmingą gabenimą namo laiške rašo A. Vienuolis. O A. Verbickui buvo labai svarbu papasakoti apie A. Vienuolio, kaip apie žmogaus, laikyseną sovietiniais metais, jo paramą tremtiniams, neturtingiems Anykščių mokiniams ar rūpestį dėl lenkinamo Vilniaus krašto.

„Ar dar pažįstame Antaną Vienuolį?“ – tarsi klausė ir knygos sudarytojai, ir vakaro rengėjai. Ši knyga – tai dar vienos durys, kviečiančios įeiti į jau pažinto, bet ir dar iki galo nepažinto gyvenimo ir kūrybos pasaulį.

Rasa Bražėnaitė

Kovo 27 d., penktadienį, 16 val. Muziejaus salėje (Muziejaus g. 6A) buvo atversta ir skaitoma Antano Vienuolio laiškų knyga – šaltinių publikacijos „Antano Vienuolio asmeninė ir tarnybinė korespondencija“ pirmasis tomas „Antanas Vienuolis ir amžininkai : laiškų dialogai“.

Kultūros popietę vedė ir knygos atodangas pristatė knygos sudarytojai ir rengėjai Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vadovė dr. Inga Liepaitė ir mūsų Muziejaus muziejininkas Antanas Verbickas.

Savo įžvalgomis dalinosi svečiai iš Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto: akademikas, prof. habil. dr. Domas Kaunas ir prof. dr. (HP) Arvydas Pacevičius bei Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

Renginio metu Antano Baranausko giesmes bei A. Vienuolį graudinusias melodijas pristatė namų muzikavimo grupė „Ažupietės“.

Vasario 19 d. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos konferencijų salėje surengtas kultūros vakaras „Antanas Vienuolis-Žukauskas šių dienų tyrėjo akimis“: susitikimas su dr. Inga Liepaite (Vilniaus universiteto biblioteka) ir muziejininku Antanu Verbicku (A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus), jų parengtų knygų sutiktuvės.

Abu vakaro svečiai kartu yra parengę tris knygas. 2016 m. pasirodė studija „Antano Baranausko asmeninė biblioteka“, 2019 m. – šaltinių publikacija „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“ : Antano Vienuolio-Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinis palikimas“ ir 2025 m. – šaltinių publikacijos „Antano Vienuolio asmeninė ir tarnybinė korespondencija“ pirmas tomas „Antanas Vienuolis ir amžininkai : laiškų dialogai“.

Kultūros vakare bus pristatytos abi šaltinių publikacijos. Rengėjai, diskutuodami tarpusavyje, per vaizdus ir tekstus svarstė ir vertino Antano Vienuolio vietą ano laikmečio ir dabarties kontekste, iliustruodami pasakojimą archyviniais įrašais ir unikaliais vaizdais. Pasitelkus įvairių laikotarpių laiškų citatas, buvo kalbama apie šio kūrėjo vietą epochinių lūžių momentais, bandymus laviruoti, prisitaikyti, bet kartu ieškoti būdų, kaip padėti kenčiantiems, nes „baisu ką žmonės turi pergyventi kai nebeturi teisių net į savo bakužę samanotą“.

Kultūros vakare dalyvavęs anykštėnas rašytojas Rimantas Povilas Vanagas į Antaną Vienuolį pažvelgė dabarties rašytojo akimis.

Vakarą vedė Lionė Lapinskienė (Lietuvių kalbos ir Kristijono Donelaičio draugijų Panevėžio skyrių sambūris, Komunikacijos centras „Kalba. Knyga. Kūryba“).

Tautvilio Užos nuotraukos