Kaip nuostabiai buvo sugalvota: švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atgimimo dieną Kovo 11-ąją, mažasis traukinukas vykdavo kultūriniu maršrutu iki Troškūnų. Dažniausiai dar būdavo sniego, gaivinanti rytmečio vėsa ir giedra, kuomet, kvapniu dūmu apsipylęs, ūktelėjęs, į stotį įvažiuodavo trispalvėmis vėliavikėmis padabintas traukinys.

Ech, kodėl gi ši tradicija marinama? Buvo kas antri metai, o dabar jau treji metai Kovo 11-osios traukinio nebėra...

O buvo puikiai kurta ir jau sukurta tradicija. Kanklininkės, orkestras, šokėjų ir dainininkių folkloro kolektyvas. Valandėlė prie paminklo Lietuvos partizanams miestelio aikštėje, paskui iškilmingos Šv. Mišios. Dažnai kartu atvažiuodavo pats tikriausias troškūnietis, kilęs iš Vaidlonių kaimo, kanauninkas Vytautas Masys, tai jis dar šį tą įdomaus prisimindavo ir bažnyčios požemiuose papasakodavo. Dažnai ir giedotojai būdavo iš Panevėžio, dažnai net už vietinius giesmininkus geresni. Mūsų išmintingasis klebonas kanauninkas Saulius Filipavičius pasakydavo puikiausią pamokslą, o po to visi sutartinai sugiedodavome „Lietuva brangi“. Tokį troškūnietišką variantą, kai praleisdavome posmelį apie Dubysą, o iš karto imdavome apdainuoti tamsų ir susimąsčiusį Nevėžį, tą, kuris visai netoli Troškūnų išteka.

Dar savo nuostabiausių melų balandžio pirmajai sugalvojau. Kad ir apie viešėjusias argentinietes vienuoles iš Pumpėnų, kurios neva pasirengusios ir derina apsigyventi Troškūnų vienuolyne. Pradžiugusių daug buvo, ir dar daugiau nusiminusių, kuomet paaiškėjo, kad tai tik nepiktas melų dienos pokštas...