Anykščių krašto piliakalniai: apžvalga ir įdomybės

Piliakalnis. Kas aš toks? Kiek mūsų čia?

Piliakalniais vadinami seniausi Lietuvos gynybiniai įtvirtinimai, liudijantys, kuriose vietose gyveno ir nuo priešų gynėsi lietuviai.

Piliakalniai, skirtingai nuo tūkstančių panašių ar net didesnių ir gražesnių mūsų krašto kalvų, būtinai žmonių rankomis įrengti: sukasti, supilti, kraštovaizdyje naujai paskirčiai pritaikyti.

Dabartinėje Anykščių rajono teritorijoje piliakalnių yra 22 (taip rašoma „Lietuvos piliakalnių atlaso“ I tome, išleistame 2005 metais) arba... 22 – tiek mūsų šiandien čia galima surasti, klajojant po Anykščių kraštą įvairiais keliais ir takeliais. Du piliakalniai sunyko, keičiantis kraštovaizdžiui, bet du naujus 2015-aisiais metais pavyko surasti – apie juos anksčiau nė nebuvo žinoma.

Kokie mes būname? Kaip mus pastebėti?

Anykščių krašte mes esame arba ankstyvieji, I tūkstantmečio ir II tūkstantmečio pradžios, arba vėlyvieji, XIII–XIV amžių piliakalniai. Ankstyvasis piliakalnis turi tik vieną įtvirtintą vietą – piliavietę, daugiau ar mažiau išlikusią. Vėlyvieji piliakalniai šalia tos piliavietės išsaugojo ir daugiau svarbių komplekso elementų: priešpilį, papilius ar net papėdės gyvenvietės vietą.

Jei abejoji, ar daili kalva kraštovaizdyje yra piliakalnis, pirmiausia dairykis informacinio ženklo: jau dauguma mūsų esame pažymėti kaip Lietuvos Respublikos archeologijos paminklai. Ieškok ir pagal vardus – dažniausiai mus vadina šalia esančios dabartinės vietovės vardu, tačiau nebūtinai! Pagaliau – klausk vietinių žmonių, jie mus geriausiai žino.

Pasižiūrėkit ir pasiklausykit apie mus

Šeimyniškėlių piliakalnio papilio bokštas.

LOBIAI ANYKŠČIŲ KALVAGŪBRYJE. Anykščių krašto piliakalniai ir pilys. Justino Lingio ir Co vaizdo pasakojimas.

Šeimyniškėlių piliakalnis. Skrydžiai virš piliakalnio 2015-ųjų rugsėjį.

Ant Palatavio piliakalnio Anykščių ir Viešintų teatralai karūnavo kunigaikštį Mindaugą. Emilijos Briedytės (www.temainfo.lt) vaizdo siužetas, 2014 m.

Kur ir kodėl mūsų ieškoti Anykščių krašte?

Bijeikių piliakalnis. Esu tarp dviejų ežerų, Rubikių ir Dusyno, įsispraudęs, mane dar Papilio kalneliu kartais pašaukia. Bet visi mane vadina senoliu – sako, kad pilėnai čia daugiau nei prieš du tūkstančius metų jau buvo įsikūrę.

Buivydų piliakalnis. Nuo mano viršūnės atsiveria Mušėjaus ežeras, todėl mane dažnai aplanko smalsuoliai turistai. Dažnai čia užsuka ir archeologai – vis pasirausia, vis paieško mano paslapčių. Ačiū darbštiems mano kaimynams – neleidžia mano šonams krūmais apaugti.

Buteikių piliakalnis. Mano papėdę juosia Nevėžos ir Virintos upelių santaka, mane saugo klastingos pelkės. Būčiau turtingesnis senovės paslaptimis, bet mane labai nuskriaudė kareiviai, prieš šimtą metų mano šonus apkasais išraižę. Jei ne jie, mane tyrinėjęs Petras Tarasenka tikrai daugiau įdomybių būtų aptikęs.

Jašiškio piliakalnis. Kaimynai vis nesutaria, kaip mane šaukti: ar Jašiškio, ar Baltušavos vardu, o man labiau patinka, kada mane Švedkalniu pavadina. Esu senas, labai labai senas – daugiau kaip prieš du tūkstančius metų žmonės mane supylė, kad savo gentį saugočiau. Paskui paliko, pamiršo, laiko vėjai seniai mano paslaptis išnešiojo – dabar reikia labai akylo žvilgsnio, kad mane pamatytum ir atpažintum.

Jonydžių piliakalnis. Mane nuo seno Balnakalniu vadina, mat, iš tolo esu matomas ir atrodau kaip balnas. Būčiau dar aukštesnis, bet melioratoriai mano viršūnę buldozeriais nubraukė. Tačiau savo paslaptis dar saugau ir laukiu, kol kas nors ateis čia jų pažinti.

Liudiškių piliakalnis. Galiu didžiuotis – tarp visų piliakalnių esu aukščiausiai Anykščių krašte iškilęs. Įrengė mane Šventosios slėnį supančiose aukštumose, virš kurių – tik dangus. Kadaise nuo mano viršūnės visas kraštas matėsi, todėl čia pilėnams buvo patogu slėptis ir ruoštis nuo artėjančių priešų apsiginti. Dabar likau visai arti nuo Anykščių miesto – mane lengva atrasti.

Marijampolio piliakalnis. Manęs du kaimai niekaip nepasidalija – vadina tai Marijampolio, tai Piktagalio vardais. Saugo mane į tvenkinį išsiliejusi Pienia, esu nelengvai pasiekiamas ir retai aplankomas, lapuočiais medžiais apaugęs. Jei kas pasiryš mane pažinti – papasakosiu, kaip čia prieš tūkstantį metų pilėnai gyveno.

Melėnų piliakalnis. Man – daugiau kaip du tūkstančiai metų, todėl nebesivaržau nei dydžiu, nei populiarumu su jaunesniais. Mane arklais ir plūgais arė, mano šonus melioravo, keliais išvagojo, o dabar dirvonuoti paliko.

Paberžės piliakalnis. Esu ties Šventosios ir jos kairiojo intako Tetervės santaka. Mane, mišku apaugusį, įžiūrėjo biologas Darius Stončius 2015 m., todėl esu vienas rečiausiai lankomų, spygliuočiais ir lapuočiais medžiais apaugęs.

Palatavio piliakalnis. Jei ne kraštotyrininkas Raimondas Guobis, prieš du dešimtmečius mane pamatęs ir atpažinęs, vis dar būčiau pamirštas ir neaplankomas. Dabar didžiuojuosi iš miško išvaduotais šlaitais ir tyliai prisimenu tuos laikus, kai Karaliaus Mindaugo Latavos pilis čia stovėjo.

Papilių piliakalnis. Esu vienas seniausių, tad nebegaliu pasigirti stačiais šlaitais, aukštais pylimais. Bet vis viena jau du tūkstančius metų saugau pilėnų ir šalia buvusios jų gyvenvietės atmintį ir paslaptis.

Piliakalnio piliakalnis. Esu vienas iš dviejų bendravardžių, toliausiai nuo visų ir sunkiausiai pasiekiamas. Užtat kyšau vienintelis toks aukštas ir status, virš apylinkės lygumų išlindęs, neseniai net savo vardo kaimą aplinkui turėjau.

Piliakalnio piliakalnis. Jei supainiosite bendravardžius – tai aš esu tas, kurio papėdėje Rubikių ežeras teliuškuojasi. Nors supylė mane labai gražioje vietoje, dabar esu apleistas ir pamirštas, tik savo istoriją ir kažkieno pastatytą atminimo ženklą kantriai saugau.

Rubikių piliakalnis. Esu vienintelis, prie kurio nei atvažiuosi, nei pėsčias ateisi – teks plaukti arba skristi. Mane Rubikių ežero Pertako saloje, už 60 metrų nuo kranto supylė, todėl manęs daug šimtmečių neardė ir neniokojo. Atplauk į svečius!

Svirnų piliakalnis. Mane tokį ne tik senovės pilėnai kūrė – daugiau Šventoji, kadaise plati ir galinga savo vandenis plukdžiusi, krantuose griovas griaužė. Dabar, kai Šventosios slėniu Anykščių–Ukmergės plentas driekiasi, nuo jo aš visu savo grožiu atsiveriu. Sustok, aplankyk, kai pro šalį važiuosi!

Šeimyniškėlių piliakalnis. Esu ir didžiausias iš visų, ir labiausiai matomas, kai važiuoji Anykščių–Rokiškio plentu, ir geriausiai pažintas, mokslininkų ištyrinėtas. Visiems jau aišku, kas ir kada čia gyveno, ką veikė, todėl ir aš dažniau senuoju Vorutos vardu vadinamas. Turiu net du papilius ir daug visokių turtų – užsuk į svečius susipažinti, būsiu svetingas ir dosnus paslaptimis!

Šovenių piliakalnis. Nuo senų laikų stūksojau prie Pienios upelio, bet prieš pusšimtį metų ėmiau ir atsidūriau ant tvenkinio kranto. Tarsi sumenkau, į žemę įsmegau, bet kasdien grožiuosi vandens platybe ir savo paslaptis vis dar saugau.

Trakinių piliakalnis. Mane visi Milžino Kapu vadina, rodo į ąžuolą, ant mano keteros pasodintą. Nors ir nepamenu, kad čia koks nors milžinas būtų gyvenęs, bet didžiuojuosi savo vardu, kuris skelbia, kad mano pilėnai, kaip ir po jų iki šiol čia gyvenantys žmonės, yra išdidūs ir savo dvasia didūs.

Vytauto Rakausko eilėraštis „Vargulių piliakalnis“

Vargulių piliakalnis. Kadaise pilėnai nuo mano keteros visą Baldoną ir Laumežerį matydavo. Ir dabar mano šlaitai statūs ir aukšti, bet jaučiuosi nuskriaustas – mano šonus kažkokie lobių ieškotojai iškasinėjo. Taip kankinamas, paslapčių neišdaviau, ginu jas visu masyviu savo kūnu.

Varniškių piliakalnis. Liūdžiu vienišas ir pamirštas toli nuo žmonių takų, nelankomas ir nepastebimas, daubomis apjuostas ir senų karjerų sužalotas, į piliavietę nelabai panašus. Atvyktum į svečius – stačiais šlaitais pasigirčiau, nuo savo keteros ir Anykščių, ir Utenos rajonų apylinkes parodyčiau.

Varnupio piliakalnis. Pasislėpiau klaidžių pelkynų apsuptyje ir tuo didžiuojuosi! Pabandyk paieškoti manęs, vaikščiodamas klaidžiais miško keliukais, bet jei atrasi – nesidžiaugsiu ir savo paslapčių neatskleisiu, saugosiu jas tankiuose brūzgynuose, mano ramybę nuo pašalinių saugančiuose!

Vilkatėnų piliakalnis. Aš ilgai buvau pamirštas, kol biologas Darius Stončius 2015 m. pagaliau mane pamatė, atpažino ir vėl piliakalniu pavadino. Esu prie Šventosios prisiglaudęs, giliomis seniai išdžiūvusių jos intakų griovomis apsuptas, spygliuočių mišku apaugęs.