Geležinkelininkas ir degtukai. Atrodytų, toks keistas, bet taip tikras, svarbus derinys. Juk nuo pat pradžių nuolat reikėjo uždegti žibintą, krosnelę, pašildyti užšalusią sandėlio spyną, prisidegti cigaretę... Improvizuokime...

Sovietinių laikų degtukų dėžučių paveikslėlių išmintis – pamokymai, kaip reikia elgtis, kad nepakliūtum po traukinio ratais, bei akivaizdūs aplaidumo pavyzdžiai.

Ech, negerai, kad dėdžiukiškose mintyse skendintis, gal net nelabai girdintis dėdė pasiramsčiuodamas lazda žingsniuoja, ne saugesnio, bet lygesnio, patogesnio kelio ieško. Todėl, daug nesvarstęs, keliauja geležinkelio bėgiais. Kas laukia tokio neatsargaus ir neatsakingo žmogaus, nelabai gero sovietinio piliečio, suprasti nesunku...

Ne tik žmogus, bet ir nesužiūrėti gyvuliai, arkliai ar karvės, gali pasimaišyti palei traukinio nosį. Ech, negerai, – susidurs. Gal traukinuko ir neapdaužys, bet iš gyvulėlių gali likti tik košė – nei mėsos, nei kailio atminimui.

Ir automobiliai visur ir visada privalo praleisti bėgiais riedančias transporto priemones – pagal judėjimo taisykles visur geležinio kelio pirmumas. Žinoma, traukinys pasiliks apysveikis, tačiau po susidūrimo kartais gali ir nuo bėgių nuvirsti. O štai autobusas bus sumaitotas ir net keleiviai gali su gyvybėmis atsisveikinti.

Ne ką geriau pasisektų ir kelią pastojusiam sunkvežimiui – traukinys didesnis, sunkesnis, galingesnis, geriau jau nesusidurti.

Brūkšteliu degtuką ir, tokios išminties paliestas, degu žibintą kaip niekad atsargiai...