Vasario viduryje, taip jau įprasta, Anykščių siaurojo geležinkelio stoties viršininko įsakymu išrinkti 2016-ųjų metų sezono linksmiausi ir smalsiausi ekspozicijos lankytojai. Jais šiemet tapo mažas mažas berniukas Ruslanas iš Vilniaus globos namų bei dvi prancūzaitės – Florenca Bidon Guiral ir Melinda Salemi. Dvi bičiulės, viena mūsų šalyje su lietuviu gyvenanti, o antroji po pasaulį vis dar klajojanti, kartais ir savo tėvynėje Prancūzijoje pagyvenanti.

Tai buvo pačioje sezono pradžioje, dar balandį, visišką pavakarę, kai jau muziejaus duris užstūmiau ir sunkią spyną pakabinęs uždariau nakčiai. Žengiau laisvojo vakarėjančio miesto link per asfaltuotą aikštelę, kuomet ir užkalbinau jas, tik ką iš automobilio išlipusias. Tarsi ir užsienietės pasirodė, bet viena, ilgu violetiniu šaliu apsivyniojusi kaklą, pasirėdžiusi ir kitokiais, taip pat violetiniais aksesuarais, prabilo labai linksma ir neįtikėtinai spalvinga, mat, prancūziškais nosiagarsiais pagyvinta, lietuvių kalba. Tie minkštumai, keistumai, tokie malonūs, linksmi, nuotaikingi, prigimtine prancūzų kalba atmiešti.

Buvo tai tikriausia dvasios puota, nes ne tik Siauruko istorija jas pamaloninau, bet ir jų gyvenimo odisėjas sužinojau. Juk kalbėjo Melinda apie savo gyvenimo klajones, tikimybę, kad ji pažins ir savo akimis pamatys, žingsniais išmatuos visą pasaulį... Florenca gyvai šnekėjo apie savo agronomijos studijas, praktiką Madagaskaro saloje, apie savanorystę Lietuvoje, darbą Aukštaitijos nacionaliniame parke, apie lemtingą bičiulystę su simpatingu ir meilės vertu lietuviu...

Kita istorija ištiko dar anksčiau, tada, kai dar buvo žvarbu, pati pavasario pradžia. Gal paskutinės žiemos kontratakos dar stingdė žemę ir šalčiu gąsdino. Mano pažįstama mergina, čia iš Stoties gatvės, studijuojanti Vilniuje socialinius mokslus, laisvu laiku dar ir Vilniaus vaikų namuose pagelbėjanti, pas tėvus važiuodama savaitgaliui, pasiėmė kartu ir mažą mažą, guvų guvų berniuką Ruslaną.

Našlaitis, bet toks savas, smalsus, mielas ir taip žemiškai linksmas. Jis lakiojo visur, kur tik galima, laipiojo, žiūrinėjo, čiupinėjo, šypsojosi... Tai ir krito vertintojui į akį, krito taip, kad linksmesnių nei tas vienas vaikis per visus metus ir nesurado. Smalsiausias smalsuolis, dar ir linksmybės nestokojantis, – tokiu ir pripažintas mažasis Ruslanas.