Jonas Biliūnas (1879–1907): rašytojas ir humanistas

GIMĖ 1879 m. kovo 30 d. (pagal naująjį kalendorių – 1879 m. balandžio 11 d.) Niūronių kaime (Anykščių r.).

KILMĖ. Seneliai: Juozapas Antanas Biliūnas (1809–1860) ir Kamilė Niauraitė-Biliūnienė (apie 1815 – 1881) – Niūronių kaimo valstiečiai žemdirbiai. Tėvai: Juozapas Biliūnas (1838–1893) ir Zuzana Gražytė-Biliūnienė (apie 1835 – 1893) –  Niūronių kaimo žemdirbiai pasiturintys ūkininkai. Buvo paskutinis, dešimtas vaikas, gimęs gausioje šeimoje. Broliai ir seserys: Mykolas Biliūnas (1858–1922), Barbora Biliūnaitė (1860–1863) – mirė vaikystėje, Jurgis Biliūnas (1862–1870) – mirė vaikystėje, Anelė Biliūnaitė-Gražienė (1863–1920), Juozapas Biliūnas (1866–1936) – žemdirbys, stambus ūkininkas, Antanas Biliūnas (1868 – iki 1949), Karolina Biliūnaitė (1870–1877) – mirė vaikystėje, Julijona Biliūnaitė-Juodelienė (1873–1958), Cecilija Biliūnaitė (1875–1877) – mirė vaikystėje. Sūnėnai: brolio Mykolo sūnus Jurgis Biliūnas (1888–1950) – visuomenininkas, tremtinys, brolio Juozapo sūnūs Antanas Biliūnas (1905–1970) – bibliografas, rašytojas, Jonas Biliūnas-Žolynas (1900–1945) – laisvės gynėjas, sesers Julijonos sūnus Jurgis Juodelis (1897 – po 1940) – teisininkas.

1879 m. kovo 30 d. Anykščių bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Pranciškus Ubartas, krikštatėviai buvo valstiečiai Simonas Puodžiūnas ir Ona Biliūnaitė.

MOKSLAI. 1886–1891 m. Jonas buvo kaimo daraktoriaus mokomas, kiek laiko lankė ir pradžios mokyklą. 1891–1899 m. mokėsi Liepojos (Latvija) gimnazijoje, leidusioje siekti mokslo ir ne stačiatikių valstiečių vaikams, tėvų ir artimųjų buvo ruošiamas tapti kunigu. Liepojoje jis įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, nuo 1894 m. dalyvavo mokinių kuopelėse, reikšdamasis kaip laisvamanis pozityvistas, o nuo 1897 m. – ir kaip socialdemokratas. Tuo metu susižavėjęs marksistinio socializmo teorija, J. Biliūnas įsitraukė į socialdemokratinį judėjimą.

Gimnazijoje jis subūrė slaptą būrelį, tarp kurio narių buvo ir kitas anykštėnas Antanas Žukauskas. J. Biliūnas parašė ir išplatino atsišaukimą „Lietuviai ir Lietuvaitės“.

1899 m. atsisakęs studijuoti kunigystę, jis neteko giminių paramos, todėl 1899–1900 m. jis gyveno ir dirbo Liepojoje, kur pragyveno, uždarbiaudamas iš privačių pamokų ir ruošdamasis studijoms. 1900 m. sausio 16 d., kai Povilo Višinskio iniciatyva Liepojoje buvo vaidinamas pirmasis lietuviškas teatro spektaklis Keturakio „Amerika pirty“, J. Biliūnas jame sukūrė piršlio vaidmenį.

STUDIJŲ PRADŽIA. 1900–1901 m. J. Biliūnas studijavo Dorpato (dabar – Tartu, Estija) universiteto Medicinos fakultete, bet 1901 m.  kovo 23 d. buvo iš jo pašalintas už dalyvavimą anticarinėje studentų akcijoje – demonstracijoje. Jis grįžo į Liepoją, paskui 1901 m. vasarą išvyko gyventi į Šiaulius, 1901–1902 m. čia irgi vertėsi iš privačių pamokų, dalyvavo inteligentų veikloje, rūpinosi darbininkų reikalais, pradėjo rašyti eilėraščius ir beletristinius vaizdelius, juos publikavo periodikoje.

KŪRYBOS PRADŽIA. 1902 m. jis persikėlė į Panevėžį, kur tuo metu dirbo jo sužadėtinė Julija Janulaitytė. Ten J. Biliūnas subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos kuopą ir kiek laiko jai vadovavo. 1902 m. jis kaip svečias dalyvavo Lietuvos demokratų partijos suvažiavime.

Panevėžyje jis vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius bei socialdemokratines brošiūras. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, tačiau nesutaręs su lyderiu tapusiu V. Mickevičiumi-Kapsuku, pasitraukė. Vėliau jis dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“, redagavo jo 1 ir 2 numerius.

Tuo laikotarpiu jis rašė publicistinius straipsnius, sukūrė pirmuosius apsakymus. Savo korespondencijas ir straipsnius, atspindinčius XX a. pradžios Lietuvos aktualijas, jis daugiausia spausdino „Varpe“, „Ūkininke“, „Darbininkų balse“, pasirašydamas slapyvardžiais J. Barzdyla, J. Anykštėnas, Mergelė, J. Bežemis, Jonas Gražys, Jonelis, J. Niuronis ar santrumpomis J. B. ir kitokiomis.

STUDIJOS IR LIGA. Negavęs leidimo grįžti į Dorpatą ir tęsti medicinos studijas, Lietuvių šalpos draugijos „Žiburėlis“ paremtas, nuo 1903 m. rudens kelis mėnesius jis studijavo Leipcigo (Vokietija) aukštojoje prekybos mokykloje, laisvu laiku keliavo po Vokietiją. Vis labiau domėdamasis literatūra, 1904 m. jis perėjo studijuoti į Leipcigo universitetą, pasirinkdamas literatūros ir kalbos bei dailiųjų menų studijas.

Leipcige susirgęs džiova, 1904 m. vasarą jis perstojo į Ciuricho (Šveicarija) universiteto Filosofijos fakultetą toliau studijuoti literatūros, bet 1905 m. gegužę dėl ligos turėjo išvis pasitraukti iš studijų.

BRANDŽIOJI KŪRYBA. Studijuojant Šveicarijoje, keitėsi jo politinės pažiūros – šiuo laikotarpiu J. Biliūnas nutolo nuo socialdemokratų ir grįžo į tradicinį katalikų tikėjimą, nutolo nuo aktyvios visuomeninės veiklos. Gyvendamas užsienyje, J. Biliūnas subrendo kaip rašytojas ir atskleidė savo talentą psichologinėmis novelėmis, Ciuriche parašė bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“.

Į Lietuvą iš Ciuricho 1905 m. vasaros pradžioje jis grįžo jau būdamas sunkus ligonis ir netrukus išvyko gyventi į Zakopanę – palankaus klimato kurortinę vietovę Lenkijoje (tuo metu – Austrijos-Vengrijos imperijoje), kur veikė džiovininkų gydyklos. 1906 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, gydėsi Rozalimo (Pakruojo r.) ir Kačerginės (Kauno r.) džiovininkų sanatorijose, paskutinį kartą lankėsi savo tėviškėje Niūronyse.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis parašė geriausius savo kūrinius: apsakymus „Joniukas“, „Piestupys“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, apysaką „Liūdna pasaka“, ruošėsi leisti literatūros ir meno žurnalą „Aitvaras“.

KŪRYBOS BRUOŽAI. J. Biliūno kūrinių centre – skriaudžiamųjų likimas, dažnas veikėjas – neteisybės, asmeninės negandos slegiama būtybė. Užuojauta skriaudžiamiesiems, nelaimingiesiems – pagrindinė J. Biliūno moralinė ir estetinė nuostata. Jis mėgo autobiografinio pobūdžio siužetus ir temas, susijusias su asmeniniais išgyvenimais ir sąžinės balsu. Lietuvių literatūros istorijoje J. Biliūnas priklauso realistų visuomenininkų krypčiai, pradėjusiai reikštis po lietuviškos spaudos grąžinimo.

Jis taip pat parašė straipsnių literatūros klausimais. Svarbiausias jų – „Žemaitės „Paveikslai“ (1901 m.), kuriame J. Biliūnas analizavo Žemaitės kūrybą, aiškinosi literatūros, estetikos klausimus, aptarė realizmo poetiką. Straipsnyje „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys“ (1905 m.) jis kritikavo vulgarumą literatūroje.

ŠEIMA. Susituokė 1904 m. rugpjūčio 4 d. Kairių (Šiaulių r.) bažnyčioje. Žmona Julija Janulaitytė-Biliūnienė (1880–1978) – gydytoja odontologė, visuomenininkė.

Jo žmona, likusi našle, ištekėjo už pedagogo Stasio Matjošaičio (1877–1949), jų duktė Meilė Matjošaitytė-Lukšienė (1913–2009) – mokslininkė literatūrologė, pedagogė.

MIRĖ 1907 m. lapkričio 25 d. (pagal naująjį kalendorių – gruodžio 8 d.) Zakopanėje (Lenkija).

KAPAS. Buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. Kapą ženklino akmeninis kryžius su iškaltu įrašu postamente "A A / Jonas Biliūnas / Dailos mylėtojas / apleidė pasulę / 8. XII. 1907. m.". Antano Žukausko-Vienuolio rūpesčiu 1953 m. vasarą J. Biliūno palaikai buvo atgabenti ir liepos 1 d. perlaidoti Liudiškių kalvoje šalia Anykščių, kapavietė uždengta akmenine plokšte su įrašais.

Vėliau ant kapo pastatytas ir jį apgaubė 14 metrų aukščio granitinis antkapinis paminklas su rašytojo bareljefu (autoriai – architektas Vytautas Gabriūnas ir skulptorius Bronius Vyšniauskas, 1958 m.). Iš Zakopanės atgabentas antkapinis paminklas (postamentas be kryžiaus) buvo saugomas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje, o 1988 m. skulptoriaus Jono Žuko restauruotas ir pastatytas prie atnaujinto kapo.