Raimondas Guobis. Bičiulystė ir dusliai bumbsinčios dūdos poezija

Rūta ir Ramūnė – mano linksmosios bičiulės – rodo į didžios praeities kryptį... Mano nuotrauka. Būgnas plius dūda – beveik pusė orkestro. Mano nuotrauka. Ištempti žandus, papūsti tūbą... Mano nuotrauka. Tegyvuoja dūda ir laiminga vaikystė... Mano nuotrauka.

Vakaro mistika, kelionių vadovų bei gidų kursai, didžioji dūda iš sunaikintų kaimo kultūros namų ir jos naujoji poezija Siauruko muziejuje, pakhauze šalia trankiojo Kazlausko kapelos būgno. Vau... Juk atėjo mano geroji bičiulė Rūta ir išpildė pažadą – žalsvu gelsvumu žvilganti, istoriškai aplankstyta tūba prisiglaudė prie balto ir trankaus būgno.

Ir vėl mes galime bandyti groti, galime pabandyti išgyventi paskutinį sekmadienį. Juk buvo toks laikas, buvo tokia riba, kuomet automobiliai ėmė kenkti geležinkeliui, kuomet automobiliai suviliojo ne tik keleivius, bet nusiurbė ir krovinius, kol galiausiai mažajam geležinkeliukui nebeliko nieko...

Kaip miestas su savo apgraužtų žuvų pseudo kultūra palengva didžiąją traukinio palydėjimo sekmadienio vakarais šventę nusiurbė už upės, suviliojo žmones, pasiūlydamas labai abejotinos vertės, labai abejotinos gelmės pakaitalus. Masinė kultūra veik sunaikino geležinkelio stoties šventadienio vakaro sakralumą, tą ramybę, kuomet gausioje bičiulystėje valandėlę pabūdavo, išgyvendavo tikrąją artimo meilę ir seni, ir jauni, ir maži, ir dideli.

Trenkdavo maršą orkestras, o gal ir seno geležinkelininko tampomos armonikos melodijų pakakdavo. Juk taip prasminga: „Paskutinį sekmadienį nebegersiu degtinės, nemylėsiu merginų daugiau... Kitas atėjo, turtingas, gražesnis ir išvogė meilę mums“.

Ar tikrai išvogė? Gal dar nors švelni kibirkštėlė pasiliko, gal vėl palengva sugrįšime prie tikrųjų dalykų – per „Plieno džiaugsmą“, per Užupio festivalį, per didįjį vajų sugrįžti atgal į gamtą, sugrįžti atgal į tą neskubantį, konservatyvų, nepajudinamą ir iki skausmo tikrą pasaulį.